Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką
Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs nesustyręs,
Bet kur eina, ten ir girias.
Moku kalti ledo tiltus
Moku malti sniego miltus
Zuikį puikį užpustyti
Ežį kežį užmigdyti…
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką
Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs nesustyręs,
Bet kur eina, ten ir girias.
Moku kalti ledo tiltus
Moku malti sniego miltus
Zuikį puikį užpustyti
Ežį kežį užmigdyti…
Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas?Aš ir mešką
Kai paspaudžiu-šonai braška…
Visą žemę, jei norėčiau
Aš sušaldyti galėčiau!
Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką
O anūkas
Ledinukas
Rateliu
Su snaigėm sukas.
Žiūri -važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius,ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas
Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukas:
Šaltanosis,
Šaldo poną
Šąla
Bąla
Pono nosis…
Ir nuo rankų
Ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.
-Na matai,-anūkas girias,-
Ar,seneli,as ne vyras:
Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus.
Zuikį puikį-
Užpustyti-
Ežį kežį-
Užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną,
Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę ,jei norėčiau ,
Aš sušaldyti galėčiau..
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas?Aš ir mešką
Kai paspaudžiu-šonai braška…
Visą žemę, jei norėčiau
Aš sušaldyti galėčiau!
Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką
O anūkas
Ledinukas
Rateliu
Su snaigėm sukas.
Žiūri -važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius,ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas
Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukas:
Šaltanosis,
Šaldo poną
Šąla
Bąla
Pono nosis…
Ir nuo rankų
Ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.
-Na matai,-anūkas girias,-
Ar,seneli,as ne vyras:
Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus.
Zuikį puikį-
Užpustyti-
Ežį kežį-
Užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną,
Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę ,jei norėčiau ,
Aš sušaldyti galėčiau..
-Na jau ,na!-jam Šaltis sako.-
Dar tau girtis neuzteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk-tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
-Chi!-nusijuokė anūkas.-
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietį!Jeigu mešką
Kai paspaudžiu -šonai braška.
Pasigyrė ,na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis-malkas kerta.
Kirvis skamba.Darbas verda:
Užsimoja
Ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
-U ta ta!Karšta dienelė!-
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.
Dar tau girtis neuzteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk-tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
-Chi!-nusijuokė anūkas.-
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietį!Jeigu mešką
Kai paspaudžiu -šonai braška.
Pasigyrė ,na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis-malkas kerta.
Kirvis skamba.Darbas verda:
Užsimoja
Ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
-U ta ta!Karšta dienelė!-
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.
Ledinukas
Galvą kraipo.
Pasižiūri.
Pasišaipo.
Ir galvoja :”Tu sušalsi
Ir kirvuko nepakelsi.
Va ,ir bus tada,žmogeli,-
“U ta ta !Karšta dienele…”
Ir sutelkęs visą rūstį,
Jis pradejo šaltį pūsti.
Kaklą rankom apsivijo.
Tuoj skrebuciai apšerkšnijo,
Tuoj ir ūsai apšarmojo,
O Šaltutis pagalvojo:
“Na ,dar viena šaltą gūsį,
Ir ,vargšeli, tu pražūsi,
Suragosi kaip tas ponas,
Nuo arielkos net raudonas…”
Galvą kraipo.
Pasižiūri.
Pasišaipo.
Ir galvoja :”Tu sušalsi
Ir kirvuko nepakelsi.
Va ,ir bus tada,žmogeli,-
“U ta ta !Karšta dienele…”
Ir sutelkęs visą rūstį,
Jis pradejo šaltį pūsti.
Kaklą rankom apsivijo.
Tuoj skrebuciai apšerkšnijo,
Tuoj ir ūsai apšarmojo,
O Šaltutis pagalvojo:
“Na ,dar viena šaltą gūsį,
Ir ,vargšeli, tu pražūsi,
Suragosi kaip tas ponas,
Nuo arielkos net raudonas…”
Ir nušokęs nuo pusnyno,
Vel jis pūsti pamėgino:
Griebia ausį,griebia nosį,
O valstietis nusikosti
Ir kiek gali
Stuobrį engia,
Net sušalęs
Kirvį spengia.
Baltas baltas tartum pūkas
Tupsi šaltas Ledinukas-
Čiupt už kojų,čiupt už rankų
Ir į antį įsirango,
Bet valstietis nesušala,
Tik į kelmą pleištą kala.
Šaltas sniegas žaižaruoja.
Karštas prakaitas garuoja.
Pagaliau žmogus prašneko.
-Na ir karšta čia prie trako!
Kur tas šaltis pasidėjo,
Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko,
Vos iš apmaudo nesprogo
Ir,sutelkęs visą rūstį,
Vėl pradėjo smarkiai pūsti.
O valstietis be skrebučių
Krauna malkas ant rogučių.
Baigęs darbą , ant kelmuko
Atsisėda,užsirūko…
Pailsėjo,pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.
Senis Šaltis atlingavo:
-Kur valstietis?
-Nuvažiavo!
.Na ,matei dabar ,sūneli,
Ką žmogus ir darbas gali?
Tau sušaldyt žemę knieti…
Ką ten žemė!Jei valstietį
Šaldei šaldei tu prie šilo-
Ne sušalo,o sušilo…
Nors valstietis apšerkšnijo.-
Darbas šalčio nesibijo!
Baltas baltas tartum pūkas
Susimąstė Ledinukas.
Ir nusivedė per pugą
Šaltis tylintį anuką.
Vel jis pūsti pamėgino:
Griebia ausį,griebia nosį,
O valstietis nusikosti
Ir kiek gali
Stuobrį engia,
Net sušalęs
Kirvį spengia.
Baltas baltas tartum pūkas
Tupsi šaltas Ledinukas-
Čiupt už kojų,čiupt už rankų
Ir į antį įsirango,
Bet valstietis nesušala,
Tik į kelmą pleištą kala.
Šaltas sniegas žaižaruoja.
Karštas prakaitas garuoja.
Pagaliau žmogus prašneko.
-Na ir karšta čia prie trako!
Kur tas šaltis pasidėjo,
Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko,
Vos iš apmaudo nesprogo
Ir,sutelkęs visą rūstį,
Vėl pradėjo smarkiai pūsti.
O valstietis be skrebučių
Krauna malkas ant rogučių.
Baigęs darbą , ant kelmuko
Atsisėda,užsirūko…
Pailsėjo,pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.
Senis Šaltis atlingavo:
-Kur valstietis?
-Nuvažiavo!
.Na ,matei dabar ,sūneli,
Ką žmogus ir darbas gali?
Tau sušaldyt žemę knieti…
Ką ten žemė!Jei valstietį
Šaldei šaldei tu prie šilo-
Ne sušalo,o sušilo…
Nors valstietis apšerkšnijo.-
Darbas šalčio nesibijo!
Baltas baltas tartum pūkas
Susimąstė Ledinukas.
Ir nusivedė per pugą
Šaltis tylintį anuką.
Kalėdinė
pasaka „kalėdinis stebuklas“
Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Tuoj dengs stalą balta, lyg sniegas staltiese ir sukvies visą šeimą pasitikti šventės.
Artėja Šv. Kalėdos – stebuklų metas. Gaila, jog Rūtelė jais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges. Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Ji pasijuto bestovinti didelės pilies menėje.
- Sveika, Rūtele, - tarė kažkieno balsas.
Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknia. Ponia nusišypsojo savo blyškiomis lūpomis:
- Ar žinai, kodėl tu čia? – ponios akys žybtelėjo.
- Ne-a, - išlemeno persigandusi mergaitė.
- Tu nebijok, - tarė maloniai ponia. - Aš Kalėdų dvasia . Netikėdama Kalėdų stebuklais, tu, mane atšaldei.
- Aš sapnuoju? – paklausė mergaitė.
- Tu manim netiki, net pamačius? Aš įžiebsiu tau tikėjimą, - sušnabždėjo dvasia, - Nagi, Rūtele, pasakyk ko trokšti Kalėdoms?
- Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas... – mergaitė susijaudino, jos balsas ėmė trūkčioti, - bet... Bet tėvai, niekuomet neleistų jo turėti...
- Tau tereikia patikėti, Rūtele, - ponios akys šildė ją.
- Tikiu, - mergaitės akyse sužibėjo ašara.
- Tai paimk man už rankos, mergyt, - tarė keistoji ponia ir ištiesė ranką..
Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo. Ji pajuto ranką ant peties, tuomet suprato esanti savo kambary ir žiūrinti tiesiai į susirūpinusios mamos akis.
- Brangute, verki? – paklausė toji
- Ne, mamyt, viskas gerai, - iškart paneigė mergaitė.
- Tuomet eime prie stalo, - tarė mama.
Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją. Mergaitė suprato, kad jos svajonė išsipildė.
Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika. Dvasia tarė:
- Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki. Iki Rūtele!
Su dvyliktu dūžiu dvasia išnyko.
Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Tuoj dengs stalą balta, lyg sniegas staltiese ir sukvies visą šeimą pasitikti šventės.
Artėja Šv. Kalėdos – stebuklų metas. Gaila, jog Rūtelė jais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges. Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Ji pasijuto bestovinti didelės pilies menėje.
- Sveika, Rūtele, - tarė kažkieno balsas.
Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknia. Ponia nusišypsojo savo blyškiomis lūpomis:
- Ar žinai, kodėl tu čia? – ponios akys žybtelėjo.
- Ne-a, - išlemeno persigandusi mergaitė.
- Tu nebijok, - tarė maloniai ponia. - Aš Kalėdų dvasia . Netikėdama Kalėdų stebuklais, tu, mane atšaldei.
- Aš sapnuoju? – paklausė mergaitė.
- Tu manim netiki, net pamačius? Aš įžiebsiu tau tikėjimą, - sušnabždėjo dvasia, - Nagi, Rūtele, pasakyk ko trokšti Kalėdoms?
- Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas... – mergaitė susijaudino, jos balsas ėmė trūkčioti, - bet... Bet tėvai, niekuomet neleistų jo turėti...
- Tau tereikia patikėti, Rūtele, - ponios akys šildė ją.
- Tikiu, - mergaitės akyse sužibėjo ašara.
- Tai paimk man už rankos, mergyt, - tarė keistoji ponia ir ištiesė ranką..
Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo. Ji pajuto ranką ant peties, tuomet suprato esanti savo kambary ir žiūrinti tiesiai į susirūpinusios mamos akis.
- Brangute, verki? – paklausė toji
- Ne, mamyt, viskas gerai, - iškart paneigė mergaitė.
- Tuomet eime prie stalo, - tarė mama.
Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją. Mergaitė suprato, kad jos svajonė išsipildė.
Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika. Dvasia tarė:
- Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki. Iki Rūtele!
Su dvyliktu dūžiu dvasia išnyko.
Bruno Ferrero
NUOSTABI PŪKUOTUKŲ ISTORIJA
Seniai seniai, neatmenamais laikais, buvo šalis, kurioje visi žmonės gyveno laimingi. Jie draugavo, žaidė, darė gera ir noriai vienas kitam padėdavo. Buvo malonūs, širdingi, rūpestingi ir gatvėje, ir eilėje prie kiosko, ir mokyklos vestibiulyje.
Žinoma, čia slypėjo viena paslaptis.
Kiekvienas ką tik gimęs vaikas šioje šalyje gaudavo maišelį, pilną pūkuotukų. Nežinia, kiek jų maišelyje tilpo, niekas nebandė skaičiuoti. Atrodė, kad jų buvo be skaičiaus, nes kiek kišdavai ranką į maišelį, visada ten rasdavai pūkuotuką.
Pūkuotukus visi labai brangino. Kai žmogus gaudavo pūkuotuką, jis pajusdavo visiems švelnumą ir nuoširdžią simpatiją. O tam, kuris pūkuotuko negaudavo, imdavo mausti nugarą, jis netekdavo jėgų, kartais net mirdavo.
Tačiau tais laikais gauti pūkuotukų buvo lengva. Tereikėjo prieiti prie bet kurio žmogaus ir paprašyti: "Norėčiau pūkuotuko!" Tas kaip mat ištraukdavo iš maišelio rankos dydžio pūkuotuką. Ištrauktas iš maišelio, minkštas, švelnus, purus ir šiltas pūkuotukas nusišypsodavo ir padidėdavo.
Jį gavęs žmogus meiliai priglausdavo pūkuotuką prie širdies, prie skruosto, suspausdavo rankose ir iškart pajusdavo, kaip šilumos ir gerumo banga užlieja jo kūną ir sielą. Žmonės nuolatos keitėsi pūkuotukais ir, kadangi už juos nieko nereikėjo mokėti, jų turėjo tiek, kiek širdis geidė. Visi buvo nuoširdūs, švelnūs ir laimingi.
Baisingoji Beldzefa
Beveik visi. Nes buvo kai kas, kam labai nepatiko matyti žmones, dovanojančius vienas kitam pūkuotukus. Tai buvo Beldzefa, pikta klastinga ragana.
Ji gamino meilės filtrus ir klastos nuovirus, bet vyrai, moterys ir vaikai buvo tokie laimingi, kad jau seniai jų nebepirko. Ragana dėl to vis labiau siuto ir galiausiai sumanė šėtonišką planą.
Sykį rytą ji atskrido pas vieną laimingą šeimą. Prisiartino prie tėčio, skaičiusio laikraštį, ir dūrė pirštu į žmoną, supusią jauniausią judviejų dukrelę.
- Ar nematai, kad tavo žmona visus pūkuotukus atiduoda mergytei? Jei taip tęsis ir toliau, tau neliks nė vieno pūkuotuko! - sušnibždėjo Beldzefa.
Vyras susirūpino:
- Manai, kad dovanodama pūkuotukus ji ištuštins savo maišelį?
- Žinoma! - sušvokštė ragana. - Atėjo laikas, kai reikia padaryti tam galą, pasakyti "stop".
Apžergusi šluotą tarsi arklį, ji išskrido.
Raganos žodžiai neišėjo vyrui iš galvos. Nuo tos dienos kiekvieną kartą pamatęs žmoną, dalijančią vaikams pūkuotukus, jis nuliūsdavo ir sunerimdavo. O jei ragana kalbėjo tiesą? Vyriškis prasitarė apie tai žmonai. Ši taip pat išsigando. Abu nusprendė taupyti pūkuotukus. Po kurio laiko net vaikai ėmė akylai stebėti tėvus, ar šie neatiduoda pūkuotukų kokia nepažįstamam žmogui.
Netrukus laimingosios šalies negalėjai atpažinti. Žmonės džiugiai nebetraukė iš maišelių pūkuotukų. Jie tapo šykštūs ir darė tai vis rečiau. Veikiai pūkuotukų pristigo visiems, o kartu dingo švelnumas ir nuoširdumas. Ragana triumfavo.
Vyrai, moterys ir vaikai liovėsi šypsotis, mandagiai elgtis ir vienas kitam padėti. Kai kurie gulėjo leisgyviai, kai kas mirė dėl pūkuotukų trūkumo. Daugelis ėmė lankytis raganos Beldzefos parduotuvėje ir pirkti meilės filtrus bei klastos nuovirus.
Padėtis pastebimai blogėjo. Tačiau piktoji Beldzefa nenorėjo, kad žmonės mirtų. Nenorėjo netekti filtrų pirkėjų.
Taigi ji surezgė naują planą.
Labai panašus maišelis
Ji išdalijo visiems po maišelį, kuris kaip du vandens lašai panėšėjo į pūkuotukų maišelį, bet pūkuotukų maišelis buvo šiltas, o šis - šaltas.
Į naujuosius maišelius Beldzefa įdėjo rūgščiadyglių. Rūgščiadyglės, užuot suteikusios nuoširdumo ir švelnumo, suerzindavo žmones ir paversdavo juos įtariais bei kerštingais. Tačiau tai buvo geriau negu nieko ir teikė žmonėms bent šiokių tokių jėgų.
Nuo tada, jei kuris prašydavo: "Norėčiau pūkuotuko", tie, kurie bijojo išnaudoti jų atsargas, sakydavo: "Negaliu tau duoti pūkuotuko, gal nori rūgščiadyglės?"
Kur tik pažvelgsi, žmonės keitėsi rūgščiadyglėmis. Net šeimose jomis dalijosi vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai. Rūgščiadyglės buvo dovanojamos gatvėse, mokyklose, fabrikuose, įstaigose. Žmonės tapo irzlūs, kandūs, šalti, pasipūtę ir pavydūs.
Kai kas bandė apklijuoti rūgščiadygles plunksnomis ir vatos gniužulėliais. Gavęs tokią dovanėlę, žmogus minutėlę apsigaudavo, bet priglaudęs ją prie skruosto ir širdies pajusdavo vien liūdesį ir šaltį.
Švelnioji mergytė
Tuomet, kai padėtis atrodė visai beviltiška, įvyko stebuklas. Į liūdesio kankinamą šalį atkeliavo mergytė švytinčiomis akimis ir švelnia šypsena. Ji, regis, ir girdėti negirdėjo apie jokią raganą. Mažylė visiems dalino pūkuotukus, nebijodama, kad jų gali pristigti. Dovanojo juos net neprašoma.
Daugelis pyko ir viešai ją smerkė, nes mergytė mokė vaikus negailėti pūkuotukų ir nesibaiminti, kad jie pasibaigs. Vaikai mergytę labai pamilo. Puikiai jautėsi jos draugijoje, ėmė sekti jos pavyzdžiu ir dalyti pūkuotukus visiems - kaip anksčiau.
Tada kai kurie suaugusieji išleido įstatymą, draudžiantį švaistyti pūkuotukus į kairę ir į dešinę. Bet vaikai įstatymui nepakluso. Jie ir toliau dalijo pūkuotukus. O kadangi vaikų yra daugiau nei suaugusiųjų, galbūt jiems pavyks laimėti.
Kad sužinotumėte, kaip jiems pavyko, apsižvalgykite aplinkui.
Pasaka-nepasaka apie angelus
Jie ir dabar gyvena tarp mūsų ir pasirodo tada, kai sunkiausia. Pažiūri mums į akis, nusišypso ir, padėję įveikti bėdas, išnyksta, taip ir nepasakę iš kur atsirado. Jūs tikriausiai angelus pažįstat, ne? Tai atidžiau dairykitės. Kaip galite sakyti, kad angelų nėra ir aš viską išsigalvojau, jei net neprisimenat jų veidų. Prisimenat, kai pamiršot viryklę ir kažkas truktelėjo Jus už rankos – grįžk, arba kai buvo sunku visai nepažįstamas žmogus dovanojo jums rožę… Šiaip sau, laimei…
Taigi apie ką čia aš? A, apie angelus. Taigi kadaise Žemėje gyveno labai daug angelų…
Pasaka nepasaka apie mergaitę, kuri atrado, kaip užsiauginti sparnus
Vieną vakarą Mėlynoji ragana sūpavosi krėsle, susivyniojusi į languotą pūkinį apklotą ir klausėsi lietaus. Lietaus lašiukai mažais piršteliais beldėsi į stiklą ir į jos sielą, kartu su išbelsta melodija, kaip pūkuotas katinas, įsliuogė ramybė. Ragana prisiminė draugo papasakotą istoriją: “Gyveno kartą mergaitė, kuri atrado būdą kaip užsiauginti sparnus. Nudžiugusi, švytinčiomis akimis, ji skubėjo pasidalinti atradimu su aplinkiniais: pasakojo kiekvienam sutiktam: “Žinot, o sparnus užsiauginti nėra taip ir sunku, reikia tik…” Žmonės žiūrėjo į ją rūpesčių ir vienodumo nuvargintomis akimis ir sparnų auginimas (patikėkit manimi) jiems rūpėjo mažiausiai. Vienas iš jų, kuris manėsi esąs kompetentingiausias ir protingiausias, išreiškė kolektyvinę mintį: “Na ir kokia nauda iš sparnų? Išmok augintis ką nors naudingo, pavyzdžiui iltis arba rožes pardavimui”.
Mergaitės sparnai nuo nevilties ėmė džiūti, bet vieną naktį ją sapne aplankė stiprus, bet geras balsas, kuris pakvietė ją į slaptą sparnuotų žmonių šalį toli kalnuose. O praeiviai taip ir nesuprato, ką prarado.”
Kaip dažnai negirdime to, ką iš tikro norėta mums pasakyti. Mintys, kaip maži paklydę nykštukai, žvelgia į mus susipainiojusios žodžių ir sakinių raizgalynėje, sutrupa taip ir nepasiekusios nei sielos, nei širdies. Juk kartais norisi garsiai šaukti pasauliui koks esi laimingas, tačiau apsižvalgęs aplink pamatai, kad niekam tai nerūpi.
Ragana siūbavosi krėsle ir pagalvojo, kad nedaug yra tokių, kurie gali suprast kam žmogui reikalingi sparnai. O gal kiekvienas iš mūsų tai turime suprasti pats?..
Pasaka nepasaka apie Tikrumą
Po obelim, tarp baltų žiedlapių, visa apsnigta gulėjo ragana ir skaitė. Taip ta pati, jums puikiai pažįstama, viena iš trijulės. O jei dar priminsiu, kad iš jos kuodo kyšo pieštukai, iš karto atpažinsite Mėlynąją. Šalia jos, susirangęs prieš saulutę, gulėjo saulės zuikis ir, primerkęs vieną akį, klausėsi upelio čiurlenimo. Gerai įsiklausę, išgirstumėt ir jūs, kad jis pasakoja apie daugybę nuostabiausių dalykų, kuriuos matė: geltonais pienių apdarais pasipuošusias pievas, baltas kaštonų žvakes, net senąją obelį – na tą, kur jau manėme niekad nepražys – tarsi varške apkrėstą žiedais, tarsi nuotakas baltas ievas miško pakrašty. Jis taip maloniai čiauškėjo, kad susikaupti buvo tiesiog neįmanoma.
Žemėn, lengvai supdamasis, nusklendė obels žiedlapis. Dar vienas… Ir dar… Mėlynoji pakėlė akis nuo knygos su protingomis mintimis. “Pavasaris”- tarstelėjo pati sau ir susikaupusi pačiupo už uodegos sprukti mėginančią mintį.
Skaitymas labai panašus į siūlų vyniojimą… Na, tarytum, trauktum juos iš dėžės, o ant siūlų, kažkieno išdykusi ranka būtų priraišiojusi įvairiausių dalykų: vaiko ašarą, saulės zuikio šypseną, rasos lašelį, miglos pilkumą, žemuogės kvapą…
Užverčiama knyga pačiupo skriejantį žiedlapį ir įkalino jį tarp raidžių. “Gana,” – pasakė tarsi Saulės zuikiui, tarsi sau. – “Einu, geriau pažiūrėsiu, ką veikia Žalioji.”
Klajoti žydinčia upelio pakrante, juk daug įdomiau, nei skaityti kažkada parašytas protingų žmonių mintis. Palikusi languotą užtiesalą ir didžiulę, storais viršeliais knygą (kažkodėl atrodo, kad visos protingos knygos būna būtent šitokios), ji lenktyniaudama su zuikiu, pasileido ieškoti Žaliosios.
Didelių klevų pavėsyje, tuoj už užtvankos, kur vanduo kriokliu sruvo žemyn ir vis labiau įsibėgėdavo, jau seniai buvo viena iš mėgstamiausių jos vietų. Nuojauta ir šįkart neapgavo Mėlynosios – Žalioji sūpavosi minčių sūpuoklėse. Akys švietė ramumu, o ji pati atrodė taip, tarsi visomis suknelės klostėmis bandytų pagauti švelniai odą kutenantį vėjelį. Kartais valiūkiškai šyptelėdavo, sūpuoklėms pakilus aukščiau, arba tyliai aiktelėdavo, leisdamasi žemyn. Mėlynoji klestelėjo ant pievutės netoliese ir šypsodamasi žvelgė į seserį. “Įdomu apie ką ji dabar mąsto” – galvoje sukirbėjo mintis.
Staiga tamsios minties gūsis sustabdė minčių sūpuokles. Žalioji, vis dar svajingu žvilgsniu, apsidairė aplink, tada priėjo prie sesers ir prisėdo šalia.
– Apie ką galvojai mieloji? – tyliai paklausė Mėlynoji.
– Mąsčiau apie daugybę įvairiausių dalykų. Žinai, daugelis dalykų pasidaro tikri ne iš karto. Kartais reikia netekti kažko, kad tai suprastum. Žiūrėk, – vaikui padovanoji meškiną: jis gražus, su žibančiomis akimis ir švelniu kailiuku. Tačiau tai tik žaislas. Jį gali padėti ant lentynos, numesti po lova ir pamiršti arba gali jį mylėti. Bėga dienos… Vaikas auga, kartu nešiojasi žaislą. Kailiukas nuskalbtas, akys praradę žibėjimą, ausis prisiūta vilnoniu siūlu. Vaiko akyse žiba meilė žaislui ir jose jis jau TIKRAS. Taigi nors prarandi naujumą ir žvilgesį, tuo pačiu kažkieno akyse tampi tikras.
Taip būna ne tik su žaislais – su žmonėmis, knygomis, su viskuo kas mus supa. Blogiausia, kad viskas tampa tikra ne iš karto. Tačiau… juk ne viskas yra taip, kaip atrodo. Juk net tai, kas atrodo neteisinga, iš tikro yra pamoka mums. Nepelnytos ašaros, padrąsinanti šypsena ar karti nuoskauda yra pamokos. O jos gali būti visokios – linksmos, malonios, liūdnos ir keistos. Ką jose įžiūrėsim ir gausime priklauso tik nuo mūsų. Palikime susimąsčiusias raganas senųjų klevų pavėsy… Lai mąsto…