Saulė, šaltis ir vėjas
Seniai,
labai seniai tai buvo. Kartą ėjo keliu saulė, šaltis ir vėjas ir
eidami tarpusavy kalbėjosi.
Saulė sako:
– Aš esu už judu stipresnė!
Šaltis atsikerta:
– Ne, aš esu stipresnis.
Vėjas nenusileidžia:
– Ne, netiesa. Aš stipriausias!
Visi žino, kad stipriam gera gyventi pasaulyje: eini, kur nori, visi tavęs bijo. Bet kaip čia dabar nuspręsti, kuris stipresnis?
Eidami sutinka žmogų. Tasai iš mandagumo nusiima kepurę, linkteli praeiviams ir nudrožia savo keliais.
Žmogui dar netoli tenuėjus, trys keliauninkai šaukia jį atgalios. Jie norį sužinot, kuriam iš jų nusilenkęs — negi visiems trims.
Jie ir klausia:
– Sakyk, žmogau, mums teisybę: prieš kurį iš mūsų tu kepurę kėlei ir kuriam nusilenkei? Negi visiems trims iš karto?
Žmogus galvoja, galvoja, bet nežino, ką atsakyti. Saulė gali smarkiai užkaitinti, šaltis — stipriai šaldyti, o vėjas — žemę išdžiovinti. Kuriam atiduoti didžiausią garbę?
Galop žmogus sugalvojo: ,,Ar nebus geriausia, jeigu pasakysiu — vėjui? Kad ir kaip saulė kepina, vėjui papūtus, tuoj vėsiau pasidaro. Kad ir kaip šaltis spaudžia, vėjui iš pietų pasisukus, tuojau šilčiau pasidaro.”
Taip apsvarstęs, jis ir sako:
– Vėjui nusilenkiau.
Saulei atsakymas nepatinka, ir ji pagrasina žmogui:
– Visą amžių atminsi, kad vėją pripažinai didžiausiu ponu!
O vėjas ramina žmogų, tarydamas:
– Nebijok nei saulės, nei šalčio! Jeigu jie norės tau ką bloga daryti, tu tik mane prisimink!
Vasarą saulė sugalvojo žmogų pamokyti ir sujudo visu karštumu jį spiginti.
Žmogui taip karšta pasidarė, jog nebežino nė kur dėtis: nei lauke, nei kambaryje neranda vėsios vietos! Nors į vandenį lįsk, bet kiek ilgai vandeny tupėsi?
Tada žmogus prisiminė vėją ir šūktelėjo:
– Bent vėjelis imtų pūsti, vis nebūtų taip karšta!
ir vėjelis tuoj pat iš šiaurės padvelkė, oras pamažu atvėso. Žmogus vėl galėjo savo darbą dirbti, o saulė turėjo pripažinti, kad vėjas vis dėlto stipresnis.
Žiemą ir šaltis norėjo žmogų pamokyti. Ir užleido jis tokį speigą, jog net kambaryje kailinių nenusivilksi.
Žmogus vėl prisiminė vėją ir sako:
– Bent vėjas imtų pūsti, tada apsiniauktų ir šaltis atsileistų.
Ir vėjas kaip mat iš pietų papūtė, kilo pūga, ir šaltis pamažu ėmė kristi. Žmogus išėjo iš kambario ir taisosi į mišką malkų važiuoti.
Ir šaltis pamatė, kad vėjas už jį stipresnis — nėra ko daugiau galynėtis. Žmogus ramiai sau į mišką iškilo ir dirba savo darbą. Sutikęs saulę, vėjas sako:
– Stipriausias tas, kas savo jėga nesididžiuoja. Tiktai darbas gali parodyti, kas daugiausia jėgų turi.
Saulė sako:
– Aš esu už judu stipresnė!
Šaltis atsikerta:
– Ne, aš esu stipresnis.
Vėjas nenusileidžia:
– Ne, netiesa. Aš stipriausias!
Visi žino, kad stipriam gera gyventi pasaulyje: eini, kur nori, visi tavęs bijo. Bet kaip čia dabar nuspręsti, kuris stipresnis?
Eidami sutinka žmogų. Tasai iš mandagumo nusiima kepurę, linkteli praeiviams ir nudrožia savo keliais.
Žmogui dar netoli tenuėjus, trys keliauninkai šaukia jį atgalios. Jie norį sužinot, kuriam iš jų nusilenkęs — negi visiems trims.
Jie ir klausia:
– Sakyk, žmogau, mums teisybę: prieš kurį iš mūsų tu kepurę kėlei ir kuriam nusilenkei? Negi visiems trims iš karto?
Žmogus galvoja, galvoja, bet nežino, ką atsakyti. Saulė gali smarkiai užkaitinti, šaltis — stipriai šaldyti, o vėjas — žemę išdžiovinti. Kuriam atiduoti didžiausią garbę?
Galop žmogus sugalvojo: ,,Ar nebus geriausia, jeigu pasakysiu — vėjui? Kad ir kaip saulė kepina, vėjui papūtus, tuoj vėsiau pasidaro. Kad ir kaip šaltis spaudžia, vėjui iš pietų pasisukus, tuojau šilčiau pasidaro.”
Taip apsvarstęs, jis ir sako:
– Vėjui nusilenkiau.
Saulei atsakymas nepatinka, ir ji pagrasina žmogui:
– Visą amžių atminsi, kad vėją pripažinai didžiausiu ponu!
O vėjas ramina žmogų, tarydamas:
– Nebijok nei saulės, nei šalčio! Jeigu jie norės tau ką bloga daryti, tu tik mane prisimink!
Vasarą saulė sugalvojo žmogų pamokyti ir sujudo visu karštumu jį spiginti.
Žmogui taip karšta pasidarė, jog nebežino nė kur dėtis: nei lauke, nei kambaryje neranda vėsios vietos! Nors į vandenį lįsk, bet kiek ilgai vandeny tupėsi?
Tada žmogus prisiminė vėją ir šūktelėjo:
– Bent vėjelis imtų pūsti, vis nebūtų taip karšta!
ir vėjelis tuoj pat iš šiaurės padvelkė, oras pamažu atvėso. Žmogus vėl galėjo savo darbą dirbti, o saulė turėjo pripažinti, kad vėjas vis dėlto stipresnis.
Žiemą ir šaltis norėjo žmogų pamokyti. Ir užleido jis tokį speigą, jog net kambaryje kailinių nenusivilksi.
Žmogus vėl prisiminė vėją ir sako:
– Bent vėjas imtų pūsti, tada apsiniauktų ir šaltis atsileistų.
Ir vėjas kaip mat iš pietų papūtė, kilo pūga, ir šaltis pamažu ėmė kristi. Žmogus išėjo iš kambario ir taisosi į mišką malkų važiuoti.
Ir šaltis pamatė, kad vėjas už jį stipresnis — nėra ko daugiau galynėtis. Žmogus ramiai sau į mišką iškilo ir dirba savo darbą. Sutikęs saulę, vėjas sako:
– Stipriausias tas, kas savo jėga nesididžiuoja. Tiktai darbas gali parodyti, kas daugiausia jėgų turi.
Žiemos pasaka – Ledinukas
Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką
Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs nesustyręs,
Bet kur eina, ten ir girias.
Moku kalti ledo tiltus
Moku malti sniego miltus
Zuikį puikį užpustyti
Ežį kežį užmigdyti…
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką
Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs nesustyręs,
Bet kur eina, ten ir girias.
Moku kalti ledo tiltus
Moku malti sniego miltus
Zuikį puikį užpustyti
Ežį kežį užmigdyti…
Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas?Aš ir mešką
Kai paspaudžiu-šonai braška…
Visą žemę, jei norėčiau
Aš sušaldyti galėčiau!
Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką
O anūkas
Ledinukas
Rateliu
Su snaigėm sukas.
Žiūri -važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius,ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas
Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukas:
Šaltanosis,
Šaldo poną
Šąla
Bąla
Pono nosis…
Ir nuo rankų
Ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.
-Na matai,-anūkas girias,-
Ar,seneli,as ne vyras:
Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus.
Zuikį puikį-
Užpustyti-
Ežį kežį-
Užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną,
Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę ,jei norėčiau ,
Aš sušaldyti galėčiau..
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas?Aš ir mešką
Kai paspaudžiu-šonai braška…
Visą žemę, jei norėčiau
Aš sušaldyti galėčiau!
Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką
O anūkas
Ledinukas
Rateliu
Su snaigėm sukas.
Žiūri -važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius,ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas
Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukas:
Šaltanosis,
Šaldo poną
Šąla
Bąla
Pono nosis…
Ir nuo rankų
Ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.
-Na matai,-anūkas girias,-
Ar,seneli,as ne vyras:
Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus.
Zuikį puikį-
Užpustyti-
Ežį kežį-
Užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną,
Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę ,jei norėčiau ,
Aš sušaldyti galėčiau..
-Na jau ,na!-jam Šaltis sako.-
Dar tau girtis neuzteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk-tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
-Chi!-nusijuokė anūkas.-
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietį!Jeigu mešką
Kai paspaudžiu -šonai braška.
Pasigyrė ,na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis-malkas kerta.
Kirvis skamba.Darbas verda:
Užsimoja
Ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
-U ta ta!Karšta dienelė!-
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.
Dar tau girtis neuzteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk-tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
-Chi!-nusijuokė anūkas.-
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietį!Jeigu mešką
Kai paspaudžiu -šonai braška.
Pasigyrė ,na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis-malkas kerta.
Kirvis skamba.Darbas verda:
Užsimoja
Ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
-U ta ta!Karšta dienelė!-
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.
Ledinukas
Galvą kraipo.
Pasižiūri.
Pasišaipo.
Ir galvoja :”Tu sušalsi
Ir kirvuko nepakelsi.
Va ,ir bus tada,žmogeli,-
“U ta ta !Karšta dienele…”
Ir sutelkęs visą rūstį,
Jis pradejo šaltį pūsti.
Kaklą rankom apsivijo.
Tuoj skrebuciai apšerkšnijo,
Tuoj ir ūsai apšarmojo,
O Šaltutis pagalvojo:
“Na ,dar viena šaltą gūsį,
Ir ,vargšeli, tu pražūsi,
Suragosi kaip tas ponas,
Nuo arielkos net raudonas…”
Galvą kraipo.
Pasižiūri.
Pasišaipo.
Ir galvoja :”Tu sušalsi
Ir kirvuko nepakelsi.
Va ,ir bus tada,žmogeli,-
“U ta ta !Karšta dienele…”
Ir sutelkęs visą rūstį,
Jis pradejo šaltį pūsti.
Kaklą rankom apsivijo.
Tuoj skrebuciai apšerkšnijo,
Tuoj ir ūsai apšarmojo,
O Šaltutis pagalvojo:
“Na ,dar viena šaltą gūsį,
Ir ,vargšeli, tu pražūsi,
Suragosi kaip tas ponas,
Nuo arielkos net raudonas…”
Ir nušokęs nuo pusnyno,
Vel jis pūsti pamėgino:
Griebia ausį,griebia nosį,
O valstietis nusikosti
Ir kiek gali
Stuobrį engia,
Net sušalęs
Kirvį spengia.
Baltas baltas tartum pūkas
Tupsi šaltas Ledinukas-
Čiupt už kojų,čiupt už rankų
Ir į antį įsirango,
Bet valstietis nesušala,
Tik į kelmą pleištą kala.
Šaltas sniegas žaižaruoja.
Karštas prakaitas garuoja.
Pagaliau žmogus prašneko.
-Na ir karšta čia prie trako!
Kur tas šaltis pasidėjo,
Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko,
Vos iš apmaudo nesprogo
Ir,sutelkęs visą rūstį,
Vėl pradėjo smarkiai pūsti.
O valstietis be skrebučių
Krauna malkas ant rogučių.
Baigęs darbą , ant kelmuko
Atsisėda,užsirūko…
Pailsėjo,pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.
Senis Šaltis atlingavo:
-Kur valstietis?
-Nuvažiavo!
.Na ,matei dabar ,sūneli,
Ką žmogus ir darbas gali?
Tau sušaldyt žemę knieti…
Ką ten žemė!Jei valstietį
Šaldei šaldei tu prie šilo-
Ne sušalo,o sušilo…
Nors valstietis apšerkšnijo.-
Darbas šalčio nesibijo!
Baltas baltas tartum pūkas
Susimąstė Ledinukas.
Ir nusivedė per pugą
Šaltis tylintį anuką.
Vel jis pūsti pamėgino:
Griebia ausį,griebia nosį,
O valstietis nusikosti
Ir kiek gali
Stuobrį engia,
Net sušalęs
Kirvį spengia.
Baltas baltas tartum pūkas
Tupsi šaltas Ledinukas-
Čiupt už kojų,čiupt už rankų
Ir į antį įsirango,
Bet valstietis nesušala,
Tik į kelmą pleištą kala.
Šaltas sniegas žaižaruoja.
Karštas prakaitas garuoja.
Pagaliau žmogus prašneko.
-Na ir karšta čia prie trako!
Kur tas šaltis pasidėjo,
Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko,
Vos iš apmaudo nesprogo
Ir,sutelkęs visą rūstį,
Vėl pradėjo smarkiai pūsti.
O valstietis be skrebučių
Krauna malkas ant rogučių.
Baigęs darbą , ant kelmuko
Atsisėda,užsirūko…
Pailsėjo,pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.
Senis Šaltis atlingavo:
-Kur valstietis?
-Nuvažiavo!
.Na ,matei dabar ,sūneli,
Ką žmogus ir darbas gali?
Tau sušaldyt žemę knieti…
Ką ten žemė!Jei valstietį
Šaldei šaldei tu prie šilo-
Ne sušalo,o sušilo…
Nors valstietis apšerkšnijo.-
Darbas šalčio nesibijo!
Baltas baltas tartum pūkas
Susimąstė Ledinukas.
Ir nusivedė per pugą
Šaltis tylintį anuką.
Kalėdinė
pasaka „kalėdinis stebuklas“
Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Tuoj dengs stalą balta, lyg sniegas staltiese ir sukvies visą šeimą pasitikti šventės.
Artėja Šv. Kalėdos – stebuklų metas. Gaila, jog Rūtelė jais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges. Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Ji pasijuto bestovinti didelės pilies menėje.
- Sveika, Rūtele, - tarė kažkieno balsas.
Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknia. Ponia nusišypsojo savo blyškiomis lūpomis:
- Ar žinai, kodėl tu čia? – ponios akys žybtelėjo.
- Ne-a, - išlemeno persigandusi mergaitė.
- Tu nebijok, - tarė maloniai ponia. - Aš Kalėdų dvasia . Netikėdama Kalėdų stebuklais, tu, mane atšaldei.
- Aš sapnuoju? – paklausė mergaitė.
- Tu manim netiki, net pamačius? Aš įžiebsiu tau tikėjimą, - sušnabždėjo dvasia, - Nagi, Rūtele, pasakyk ko trokšti Kalėdoms?
- Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas... – mergaitė susijaudino, jos balsas ėmė trūkčioti, - bet... Bet tėvai, niekuomet neleistų jo turėti...
- Tau tereikia patikėti, Rūtele, - ponios akys šildė ją.
- Tikiu, - mergaitės akyse sužibėjo ašara.
- Tai paimk man už rankos, mergyt, - tarė keistoji ponia ir ištiesė ranką..
Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo. Ji pajuto ranką ant peties, tuomet suprato esanti savo kambary ir žiūrinti tiesiai į susirūpinusios mamos akis.
- Brangute, verki? – paklausė toji
- Ne, mamyt, viskas gerai, - iškart paneigė mergaitė.
- Tuomet eime prie stalo, - tarė mama.
Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją. Mergaitė suprato, kad jos svajonė išsipildė.
Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika. Dvasia tarė:
- Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki. Iki Rūtele!
Su dvyliktu dūžiu dvasia išnyko.
Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Tuoj dengs stalą balta, lyg sniegas staltiese ir sukvies visą šeimą pasitikti šventės.
Artėja Šv. Kalėdos – stebuklų metas. Gaila, jog Rūtelė jais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges. Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Ji pasijuto bestovinti didelės pilies menėje.
- Sveika, Rūtele, - tarė kažkieno balsas.
Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknia. Ponia nusišypsojo savo blyškiomis lūpomis:
- Ar žinai, kodėl tu čia? – ponios akys žybtelėjo.
- Ne-a, - išlemeno persigandusi mergaitė.
- Tu nebijok, - tarė maloniai ponia. - Aš Kalėdų dvasia . Netikėdama Kalėdų stebuklais, tu, mane atšaldei.
- Aš sapnuoju? – paklausė mergaitė.
- Tu manim netiki, net pamačius? Aš įžiebsiu tau tikėjimą, - sušnabždėjo dvasia, - Nagi, Rūtele, pasakyk ko trokšti Kalėdoms?
- Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas... – mergaitė susijaudino, jos balsas ėmė trūkčioti, - bet... Bet tėvai, niekuomet neleistų jo turėti...
- Tau tereikia patikėti, Rūtele, - ponios akys šildė ją.
- Tikiu, - mergaitės akyse sužibėjo ašara.
- Tai paimk man už rankos, mergyt, - tarė keistoji ponia ir ištiesė ranką..
Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo. Ji pajuto ranką ant peties, tuomet suprato esanti savo kambary ir žiūrinti tiesiai į susirūpinusios mamos akis.
- Brangute, verki? – paklausė toji
- Ne, mamyt, viskas gerai, - iškart paneigė mergaitė.
- Tuomet eime prie stalo, - tarė mama.
Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją. Mergaitė suprato, kad jos svajonė išsipildė.
Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika. Dvasia tarė:
- Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki. Iki Rūtele!
Su dvyliktu dūžiu dvasia išnyko.
Bruno Ferrero
NUOSTABI PŪKUOTUKŲ ISTORIJA
Seniai seniai, neatmenamais laikais, buvo šalis, kurioje visi žmonės gyveno laimingi. Jie draugavo, žaidė, darė gera ir noriai vienas kitam padėdavo. Buvo malonūs, širdingi, rūpestingi ir gatvėje, ir eilėje prie kiosko, ir mokyklos vestibiulyje.
Žinoma, čia slypėjo viena paslaptis.
Kiekvienas ką tik gimęs vaikas šioje šalyje gaudavo maišelį, pilną pūkuotukų. Nežinia, kiek jų maišelyje tilpo, niekas nebandė skaičiuoti. Atrodė, kad jų buvo be skaičiaus, nes kiek kišdavai ranką į maišelį, visada ten rasdavai pūkuotuką.
Pūkuotukus visi labai brangino. Kai žmogus gaudavo pūkuotuką, jis pajusdavo visiems švelnumą ir nuoširdžią simpatiją. O tam, kuris pūkuotuko negaudavo, imdavo mausti nugarą, jis netekdavo jėgų, kartais net mirdavo.
Tačiau tais laikais gauti pūkuotukų buvo lengva. Tereikėjo prieiti prie bet kurio žmogaus ir paprašyti: "Norėčiau pūkuotuko!" Tas kaip mat ištraukdavo iš maišelio rankos dydžio pūkuotuką. Ištrauktas iš maišelio, minkštas, švelnus, purus ir šiltas pūkuotukas nusišypsodavo ir padidėdavo.
Jį gavęs žmogus meiliai priglausdavo pūkuotuką prie širdies, prie skruosto, suspausdavo rankose ir iškart pajusdavo, kaip šilumos ir gerumo banga užlieja jo kūną ir sielą. Žmonės nuolatos keitėsi pūkuotukais ir, kadangi už juos nieko nereikėjo mokėti, jų turėjo tiek, kiek širdis geidė. Visi buvo nuoširdūs, švelnūs ir laimingi.
Baisingoji Beldzefa
Beveik visi. Nes buvo kai kas, kam labai nepatiko matyti žmones, dovanojančius vienas kitam pūkuotukus. Tai buvo Beldzefa, pikta klastinga ragana.
Ji gamino meilės filtrus ir klastos nuovirus, bet vyrai, moterys ir vaikai buvo tokie laimingi, kad jau seniai jų nebepirko. Ragana dėl to vis labiau siuto ir galiausiai sumanė šėtonišką planą.
Sykį rytą ji atskrido pas vieną laimingą šeimą. Prisiartino prie tėčio, skaičiusio laikraštį, ir dūrė pirštu į žmoną, supusią jauniausią judviejų dukrelę.
- Ar nematai, kad tavo žmona visus pūkuotukus atiduoda mergytei? Jei taip tęsis ir toliau, tau neliks nė vieno pūkuotuko! - sušnibždėjo Beldzefa.
Vyras susirūpino:
- Manai, kad dovanodama pūkuotukus ji ištuštins savo maišelį?
- Žinoma! - sušvokštė ragana. - Atėjo laikas, kai reikia padaryti tam galą, pasakyti "stop".
Apžergusi šluotą tarsi arklį, ji išskrido.
Raganos žodžiai neišėjo vyrui iš galvos. Nuo tos dienos kiekvieną kartą pamatęs žmoną, dalijančią vaikams pūkuotukus, jis nuliūsdavo ir sunerimdavo. O jei ragana kalbėjo tiesą? Vyriškis prasitarė apie tai žmonai. Ši taip pat išsigando. Abu nusprendė taupyti pūkuotukus. Po kurio laiko net vaikai ėmė akylai stebėti tėvus, ar šie neatiduoda pūkuotukų kokia nepažįstamam žmogui.
Netrukus laimingosios šalies negalėjai atpažinti. Žmonės džiugiai nebetraukė iš maišelių pūkuotukų. Jie tapo šykštūs ir darė tai vis rečiau. Veikiai pūkuotukų pristigo visiems, o kartu dingo švelnumas ir nuoširdumas. Ragana triumfavo.
Vyrai, moterys ir vaikai liovėsi šypsotis, mandagiai elgtis ir vienas kitam padėti. Kai kurie gulėjo leisgyviai, kai kas mirė dėl pūkuotukų trūkumo. Daugelis ėmė lankytis raganos Beldzefos parduotuvėje ir pirkti meilės filtrus bei klastos nuovirus.
Padėtis pastebimai blogėjo. Tačiau piktoji Beldzefa nenorėjo, kad žmonės mirtų. Nenorėjo netekti filtrų pirkėjų.
Taigi ji surezgė naują planą.
Labai panašus maišelis
Ji išdalijo visiems po maišelį, kuris kaip du vandens lašai panėšėjo į pūkuotukų maišelį, bet pūkuotukų maišelis buvo šiltas, o šis - šaltas.
Į naujuosius maišelius Beldzefa įdėjo rūgščiadyglių. Rūgščiadyglės, užuot suteikusios nuoširdumo ir švelnumo, suerzindavo žmones ir paversdavo juos įtariais bei kerštingais. Tačiau tai buvo geriau negu nieko ir teikė žmonėms bent šiokių tokių jėgų.
Nuo tada, jei kuris prašydavo: "Norėčiau pūkuotuko", tie, kurie bijojo išnaudoti jų atsargas, sakydavo: "Negaliu tau duoti pūkuotuko, gal nori rūgščiadyglės?"
Kur tik pažvelgsi, žmonės keitėsi rūgščiadyglėmis. Net šeimose jomis dalijosi vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai. Rūgščiadyglės buvo dovanojamos gatvėse, mokyklose, fabrikuose, įstaigose. Žmonės tapo irzlūs, kandūs, šalti, pasipūtę ir pavydūs.
Kai kas bandė apklijuoti rūgščiadygles plunksnomis ir vatos gniužulėliais. Gavęs tokią dovanėlę, žmogus minutėlę apsigaudavo, bet priglaudęs ją prie skruosto ir širdies pajusdavo vien liūdesį ir šaltį.
Švelnioji mergytė
Tuomet, kai padėtis atrodė visai beviltiška, įvyko stebuklas. Į liūdesio kankinamą šalį atkeliavo mergytė švytinčiomis akimis ir švelnia šypsena. Ji, regis, ir girdėti negirdėjo apie jokią raganą. Mažylė visiems dalino pūkuotukus, nebijodama, kad jų gali pristigti. Dovanojo juos net neprašoma.
Daugelis pyko ir viešai ją smerkė, nes mergytė mokė vaikus negailėti pūkuotukų ir nesibaiminti, kad jie pasibaigs. Vaikai mergytę labai pamilo. Puikiai jautėsi jos draugijoje, ėmė sekti jos pavyzdžiu ir dalyti pūkuotukus visiems - kaip anksčiau.
Tada kai kurie suaugusieji išleido įstatymą, draudžiantį švaistyti pūkuotukus į kairę ir į dešinę. Bet vaikai įstatymui nepakluso. Jie ir toliau dalijo pūkuotukus. O kadangi vaikų yra daugiau nei suaugusiųjų, galbūt jiems pavyks laimėti.
Kad sužinotumėte, kaip jiems pavyko, apsižvalgykite aplinkui.
Pasaka-nepasaka apie angelus
Jie ir dabar gyvena tarp mūsų ir pasirodo tada, kai sunkiausia. Pažiūri mums į akis, nusišypso ir, padėję įveikti bėdas, išnyksta, taip ir nepasakę iš kur atsirado. Jūs tikriausiai angelus pažįstat, ne? Tai atidžiau dairykitės. Kaip galite sakyti, kad angelų nėra ir aš viską išsigalvojau, jei net neprisimenat jų veidų. Prisimenat, kai pamiršot viryklę ir kažkas truktelėjo Jus už rankos – grįžk, arba kai buvo sunku visai nepažįstamas žmogus dovanojo jums rožę… Šiaip sau, laimei…
Taigi apie ką čia aš? A, apie angelus. Taigi kadaise Žemėje gyveno labai daug angelų…
Pasaka nepasaka apie mergaitę, kuri atrado, kaip užsiauginti sparnus
Vieną vakarą Mėlynoji ragana sūpavosi krėsle, susivyniojusi į languotą pūkinį apklotą ir klausėsi lietaus. Lietaus lašiukai mažais piršteliais beldėsi į stiklą ir į jos sielą, kartu su išbelsta melodija, kaip pūkuotas katinas, įsliuogė ramybė. Ragana prisiminė draugo papasakotą istoriją: “Gyveno kartą mergaitė, kuri atrado būdą kaip užsiauginti sparnus. Nudžiugusi, švytinčiomis akimis, ji skubėjo pasidalinti atradimu su aplinkiniais: pasakojo kiekvienam sutiktam: “Žinot, o sparnus užsiauginti nėra taip ir sunku, reikia tik…” Žmonės žiūrėjo į ją rūpesčių ir vienodumo nuvargintomis akimis ir sparnų auginimas (patikėkit manimi) jiems rūpėjo mažiausiai. Vienas iš jų, kuris manėsi esąs kompetentingiausias ir protingiausias, išreiškė kolektyvinę mintį: “Na ir kokia nauda iš sparnų? Išmok augintis ką nors naudingo, pavyzdžiui iltis arba rožes pardavimui”.
Mergaitės sparnai nuo nevilties ėmė džiūti, bet vieną naktį ją sapne aplankė stiprus, bet geras balsas, kuris pakvietė ją į slaptą sparnuotų žmonių šalį toli kalnuose. O praeiviai taip ir nesuprato, ką prarado.”
Kaip dažnai negirdime to, ką iš tikro norėta mums pasakyti. Mintys, kaip maži paklydę nykštukai, žvelgia į mus susipainiojusios žodžių ir sakinių raizgalynėje, sutrupa taip ir nepasiekusios nei sielos, nei širdies. Juk kartais norisi garsiai šaukti pasauliui koks esi laimingas, tačiau apsižvalgęs aplink pamatai, kad niekam tai nerūpi.
Ragana siūbavosi krėsle ir pagalvojo, kad nedaug yra tokių, kurie gali suprast kam žmogui reikalingi sparnai. O gal kiekvienas iš mūsų tai turime suprasti pats?..
Pasaka nepasaka apie Tikrumą
Po obelim, tarp baltų žiedlapių, visa apsnigta gulėjo ragana ir skaitė. Taip ta pati, jums puikiai pažįstama, viena iš trijulės. O jei dar priminsiu, kad iš jos kuodo kyšo pieštukai, iš karto atpažinsite Mėlynąją. Šalia jos, susirangęs prieš saulutę, gulėjo saulės zuikis ir, primerkęs vieną akį, klausėsi upelio čiurlenimo. Gerai įsiklausę, išgirstumėt ir jūs, kad jis pasakoja apie daugybę nuostabiausių dalykų, kuriuos matė: geltonais pienių apdarais pasipuošusias pievas, baltas kaštonų žvakes, net senąją obelį – na tą, kur jau manėme niekad nepražys – tarsi varške apkrėstą žiedais, tarsi nuotakas baltas ievas miško pakrašty. Jis taip maloniai čiauškėjo, kad susikaupti buvo tiesiog neįmanoma.
Žemėn, lengvai supdamasis, nusklendė obels žiedlapis. Dar vienas… Ir dar… Mėlynoji pakėlė akis nuo knygos su protingomis mintimis. “Pavasaris”- tarstelėjo pati sau ir susikaupusi pačiupo už uodegos sprukti mėginančią mintį.
Skaitymas labai panašus į siūlų vyniojimą… Na, tarytum, trauktum juos iš dėžės, o ant siūlų, kažkieno išdykusi ranka būtų priraišiojusi įvairiausių dalykų: vaiko ašarą, saulės zuikio šypseną, rasos lašelį, miglos pilkumą, žemuogės kvapą…
Užverčiama knyga pačiupo skriejantį žiedlapį ir įkalino jį tarp raidžių. “Gana,” – pasakė tarsi Saulės zuikiui, tarsi sau. – “Einu, geriau pažiūrėsiu, ką veikia Žalioji.”
Klajoti žydinčia upelio pakrante, juk daug įdomiau, nei skaityti kažkada parašytas protingų žmonių mintis. Palikusi languotą užtiesalą ir didžiulę, storais viršeliais knygą (kažkodėl atrodo, kad visos protingos knygos būna būtent šitokios), ji lenktyniaudama su zuikiu, pasileido ieškoti Žaliosios.
Didelių klevų pavėsyje, tuoj už užtvankos, kur vanduo kriokliu sruvo žemyn ir vis labiau įsibėgėdavo, jau seniai buvo viena iš mėgstamiausių jos vietų. Nuojauta ir šįkart neapgavo Mėlynosios – Žalioji sūpavosi minčių sūpuoklėse. Akys švietė ramumu, o ji pati atrodė taip, tarsi visomis suknelės klostėmis bandytų pagauti švelniai odą kutenantį vėjelį. Kartais valiūkiškai šyptelėdavo, sūpuoklėms pakilus aukščiau, arba tyliai aiktelėdavo, leisdamasi žemyn. Mėlynoji klestelėjo ant pievutės netoliese ir šypsodamasi žvelgė į seserį. “Įdomu apie ką ji dabar mąsto” – galvoje sukirbėjo mintis.
Staiga tamsios minties gūsis sustabdė minčių sūpuokles. Žalioji, vis dar svajingu žvilgsniu, apsidairė aplink, tada priėjo prie sesers ir prisėdo šalia.
– Apie ką galvojai mieloji? – tyliai paklausė Mėlynoji.
– Mąsčiau apie daugybę įvairiausių dalykų. Žinai, daugelis dalykų pasidaro tikri ne iš karto. Kartais reikia netekti kažko, kad tai suprastum. Žiūrėk, – vaikui padovanoji meškiną: jis gražus, su žibančiomis akimis ir švelniu kailiuku. Tačiau tai tik žaislas. Jį gali padėti ant lentynos, numesti po lova ir pamiršti arba gali jį mylėti. Bėga dienos… Vaikas auga, kartu nešiojasi žaislą. Kailiukas nuskalbtas, akys praradę žibėjimą, ausis prisiūta vilnoniu siūlu. Vaiko akyse žiba meilė žaislui ir jose jis jau TIKRAS. Taigi nors prarandi naujumą ir žvilgesį, tuo pačiu kažkieno akyse tampi tikras.
Taip būna ne tik su žaislais – su žmonėmis, knygomis, su viskuo kas mus supa. Blogiausia, kad viskas tampa tikra ne iš karto. Tačiau… juk ne viskas yra taip, kaip atrodo. Juk net tai, kas atrodo neteisinga, iš tikro yra pamoka mums. Nepelnytos ašaros, padrąsinanti šypsena ar karti nuoskauda yra pamokos. O jos gali būti visokios – linksmos, malonios, liūdnos ir keistos. Ką jose įžiūrėsim ir gausime priklauso tik nuo mūsų. Palikime susimąsčiusias raganas senųjų klevų pavėsy… Lai mąsto…
Pasaka nepasaka apie gėlių – raganų žudikių pievą
Nežinau, susapnavau viską, ar tai nutiko iš tikro. Gal ir jūs kartais matėte tokią nuostabiai gražią pievą – pilną puikiausių gelių. Spalvų ir kvapų įvairovė tiesiog masinte masina eiti artyn. Pirmą kartą rimtai pasigailėjau, kad mažai dėmesio skyriau botanikai – gal tada būčiau galėjus išvardyti visų jų pavadinimus gražia, taisyklinga lotynų kalba, kurią taip mėgsta medikai (visad manydavau, kad jie taip kalba todėl, kad žmonės kuo mažiau juos suprastų). Nuostabiai graži ji buvo, tačiau joje saugu buvo tik žmonėms. Jei per ją eidavo paprasta moteris – ji galėdavo prisiskinti puokštę, supinti gražiausius vainikus ir paskui pasipuošus pasidarydavo panaši į gėlę. Paprastiems žmonėms tai buvo TIK pieva ir nieko daugiau. Tačiau jei kartais į tą pievą įeidavo ragana – gėlės prarydavo ją, nes neįmanoma nepastebėti gyvybės ir grožio jėgos slypinčios pievoje. Ir jokie burtai ar kerai negalėdavo išlaisvinti. Ta pieva dar buvo vadinama Gėlių – Raganų žudikių pieva. Kiekviena nauja gėlė tame slėnyje iš tikro buvo užkeikta ragana.
Senovės žyniai, norėdami patikrinti – ragana tai ar žmogus – vesdavo į tą slėnį.
Per tą pievą ėjo griuvėsių siena. Daug kur plytos buvo labai ištrupėję ir vos laikėsi, bet tai buvo vienintelis tiltas raganoms ją pereiti. Žinoma, jūs man prieštarausite, tai kodėl gi apskritai eiti per tą pievą, jei jau ten taip pavojinga. Tačiau Didžiojoje Raganų įstatymų knygoje rašoma: “Kiekviena save gerbianti ragana tiesiog privalo pereiti ta siena. Tai raganiškumo egzaminas ir jų drąsos išbandymas.” Be to, reikia pridurti, kad perėjusios gaudavo aukštesnį burtų laipsnį ir tada galėdavo valdyti lietaus debesis.
Taigi jums gerai pažįstamos trys seserys – Rausvoji, Žalioji ir Mėlynoji – išsiruošė į ilgą ir bauginančią kelionę. Eiti siena buvo tikrai šiurpu, visos Raganų knygos ir legendos rašė apie pavojus tykančius joje, aromatą, kuris, priversdavo užmiršti atsargumą, spalvas, kurios taip ir traukė paliest jas pirštų galiukais. O juk vienas žingsnis, pats subtiliausias prisilietimas raganai – tai pasmerkimas visą likusį amžių siūruoti gėle ir gaudyti kitas seseris… Vienintelė išeitis laimingai baigti kelionę – pamiršti, kad yra raganos ir būti tik paprastais žmonėmis. Net akimirkos užsimiršimas būtų buvęs pražūtingas…
Tikriausiai supratote, kad mūsų gyvenimas, kurį gyvename Žemėje ir yra Gėlių – Raganų žudikių pieva. Jei esi nors kiek KITOKS – Tave tuoj praryja…
Na, bet tai tikriausiai tik sapnavau.
Pasaka nepasaka apie pyragą
Mėlynoji ragana užsuka į atsiminimų kamaraitę. Na tą, jūs žinot, su tvarkingomis lentynomis, sapnų katalogais ir sausų gėlių bei šypsenų nuojauta. Kiekvienas daiktas čia brangus tik jai – rožė, menanti netikėtą vasaros romaną, akmenukas iš Tuniso (skamba panašiai kaip tunas, ar ne?), kurį parvežė draugas, akis, sauganti nuo nužiūrėjimo, keli kompaktiniai diskai, kuriuose verkia sielos…
Pasidairiusi aplink, iš vienos dėžutės išsitraukia jau senokai pamirštą močiutės receptų knygą (įsivaizduojat, kokio senumo ji turi buti, jei knyga raganos močiutės). O ten pačio skaniausio obuolių pyrago receptas, kurį taip mėgsta seserys:
„6 kiaušiniai, 1,5 stiklinės cukraus, 6 šaukštai su kaupu miltų, šaukštelis kepimo miltelių (galima ir be jų), vanilinio cukraus, kilogramo obuolių, meilės.
Obuolius nulupti ir supjaustyti mažais gabaliukais. Visa kita gerai suplakti (rankomis plakant reikės daugiau meilės, miksteriu – viskas truks žymiai greičiau). Tada tokia apytirštę tešlą sumaišyti su obuoliais ir kepti 180 laipsnių orkaitėj maždaug 40 min.“
Mėlynoji parsinešė knygą į virtuvę ir ėmėsi darbo. Viskas kaip ir gerai, bet kur gauti „meilės“? Gal galėtų pasiskolinti iš kaimynės, kuri turi dvi gražuoles dukrytes ir dažnai sako: „Myliu myliu spust, prie širdelės glust“ arba iš to šaunaus vaikino, dėl kurio dūsauja pusė kvartalo panelių? „O gal geriau paimk iš širdies?“ – išgirsta tylų močiutės šnabždesį.
Pašovusi pyragą orkaitėn, ragana užsiplikė baltos kavos ir pasinėrė į svajones – tai kas gi ta meilė?.. Vienas pabučiavimas, du pabučiavimai, trys pabučiavimai, keturi pabučiavimai, trys pabučiavimai, du pabučiavimai, vienas pabučiavimas. Va tai ir yra meilė…
Namai pakvipo vanile ir šviežiu obuoliu pyragu. Kvapas buvo toks gardus, kad neužilgo į duris pasibeldė abidvi seserys – Jums jau pažįstamos – Rausvoji ir Žalioji. Nebūtų jos raganos, jeigu nesuuostų, kur kepamas jų mėgstamiausias pyragas. Susėdo tyliai visos prie stalo, mėgavosi kava ir pyragu. Palikim jas ramiai šnekučiuotis.
GRIGO RATAI
Buvo Kūčių diena.Snigo. Vėjas suko sniegą kaip gerus miltus, iš kurių vaikų mamos Kūčioms pyragus kepė.
Saulės nebuvo matyti. Turėjo būti jau nebetoli vakaras, nes lauke ėjo tamsyn. Visi keliai buvo tušti. Kūčių vakarą Lietuvoj šeimos kartu sėda prie stalo, kartu Pono Dievo pyragu dalinasi. Jau visi buvo susirinkę į namus, ir visose apylinkės keliuose tik vienut vienas keleivis tebuvo matyti. Ėjo jis sunkiai. Susikūprinęs brido per sniegą. O to sniego ant kelio darėsi vis daugiau ir daugiau. Ir vėjas darėsi vis piktesnis. Ir sniegas į veidą vis labiau ir labiau krito. Ant pečių keleivis turėjo nedidelį ryšulėlį, bet ir tas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Kartu jis pajuto lyg užuojautą ir sustojo. Sustojęs pakėlė akis. Priešais buvo bažnyčia. Šalia bažnyčios didelis apsnigtas sodas. Sode gražus namas, su dideliais, smagiai apšviestais langais. Keleivis pasuko per sodą priedurų ir pasibeldė. Išėjo moteris. Išėjusi greitai permetė akimis keleivį nuo galvos iki kojų.
- Ko čia dabar pro tas duris. Eik aplinkui,- pasakė, užtrenkė duris ir nubėgo.Keleivis apsuko namą. Namo gale rado kitas duris, o prie durų stovėjo ta pati moteris, rankoje atkiusi duonos riekę ir sūrio g, visus abalą.
- Še, pasimelsk už sielas skaistykloje kenčiančias. Keleivis nusišypsojo.
- Kad aš ne elgeta,- pasakė. - Aš norėjau pamatyti patį kleboną.
Moteris dar sykį peržiūrėjo nuo galvos iki kojų ir įleido.Klebonas buvo aukštas, truputėlį žilstelėjęs.
- Tai ką, mano mielasis, pasakysi?, - paklausė
- Norėjau didelės malonės prašyti,- pasakė nusilenkdamas.
- Tai sakyk, sakyk. Aš visada padedu jei tik galiu padėti
- Pavargau klebone. Kojų nebepanešu, o namai dar toli.
- Tai nakvynės nori?
- Ne, ne nakvynės. Septynerius metus namie nebuvau. Du mažiukus namie palikau. Paaugę jie jau turėtų būti. Norėčiau Kūčias kartu su savais pavalgyti. Norėjau paprašyti gal klebonas galėtum tą gabaliuką pavėžinti. Ir keleivis pasakė kaimo dar gerokai už didelio miško vardą.
- Ne, aš tai ne,- greitai atsakė klebonas. - O berniukas irgi pavargęs. Juk žinai, kaip yra didesnėj vietoj Prieš Kalėdas. O rytoj reikės anksti keltis į bažnyčią. Pažiūrėk, žmogel, kur nors pas ūkininką.
Keleivis pažiūrėjo klebonui į akis ir išėjo, o klebonas pasiliko ir galvoja, kad to žmogaus akys kažkur matytos. Žmogus būtų jau pagyvenęs, o akys kaip vaiko.Ir taip matytos....Jis šeimininkės paklausė ar ta nemačiusi jo kada.
- Ne. Tik iš akių lyg būtų matytas,-pasakė. O keleivis vėl išėjo į vėją.Buvo šalta ir tebesnigo. Keleivis paėjo, paėjo ir pasuko į gražaus didelio ūkio kiemą. Pro duris ėjo kvapas barščių su baravykais, keptos žuvies, šutintų kopūstų, obuolių ir ką tik iš krosnies ištraukto pyrago. Keleivis net seilę nurijo ir užėjo paprašyti kad pavėžintų.
- O žmogau, kur dabar? Pačiose Kūčiose ir dar tokią naktį. Jeigu nori sėsk, kartu pavalgysim, o rytoj gal kas į bažnyčią iš jūsų kaimo atvažiuos. O jei ne, tai pailsėjęs, pavalgęs ir pats pareisi,- ėmė visi vienas per kitą aiškinti.Bet keleivis nenorėjo nei nakvoti, nei valgyti. Jis taip norėjo, taip norėjo pavalgyti kūčias su savaisiais, kad išėjo į gatvę. Taip ir perėjo visą kaimą. Visi buvo smagūs, visi laukė Kūčių, visi dėjo ant stalo kalėdaičius ir laukė Kūdikėlio Kristaus užgimstant, ir niekas nenorėjo pajudėti tokį vakarą iš namų dėl kokio nepažįstamo žmogaus. Tik vienas dalykas buvo keistas: kai tik keleivis išeidavo, tuoj visi vienas į kitą pasižiūrėdavo, ir kiekvienas sakydavo, kad lyg kur jį būtų matęs. Ypač akys visiems buvo tokios matytos.
Po kojomis nebebuvo nei kelio, nei tako. Viskas vienodai užsnigta. Keleivis pastovėjo, dar lyg panorėjo grįžti atgal, pasiklausti kelio, bet pagalvojęs nusisuko ir nuėjo tiesiai per laukus į tą pusę, kur galvojo esant namus. Ėjo ėjo, klupo klupo per sniegus, kol priešais pamatė žiburėlį. Mažytį tokį, vos spingsintį.Pasuko į žiburėlio pusę ir priėjo mažą trobelę. Pasibeldė. Iš vidaus atsiliepė balsas
- Prašom.
Durys buvo net neužsklęstos.Trobelėj tebuvo vienas žmogelis. Ne toks dar senas kaip suvargęs sunykęs, drabužiai susinešioję. Tik stalas buvo apklotas šienu, užtiestas balta staltiese, ir vidurį padėtas kalėdaitis.To žmogelio vardas buvo Grigas.
Jis buvo ir darbštus, ir greitas kitiems padėti, tik nežinia kodėl nelaimė praeidama vis ties jo kiemu sustodavo. Ledai išmušė pasėlius, ligos išpjovė gyvulius, perkūnas sudegino trobas, maras išmarino vaikus, žmona iš širdies skausmo pradėjo nykti nykti ir nunyko; turėjo truputį susitaupęs pinigų, paskolino kaimynui, o kai norėjo atgauti, kaimynas tik pasijuokė. Sakė:
- Kam tau dabar? Palauk, kai atliekamų turėsiu.
Taip ir pasiliko vienas ir be nieko, bet vėlyvą keleivį vistiek paprašė sėsti.
- Pavaišint kuo geru neturiu, tai nors kalėdaitį persilaušim. Šiandien juk Kūčios,- pasakė, bet keleivis nesisėdo. Jis tik paprašė, kad pavėžintų per mišką pas žmoną ir vaikus. Grigas pasikrapštė pakaušį, pažiūrėjo pro langą į kiemą.
- Kad daug sniego. Kažin kumelikė ratus ar bepatrauks.
- Kodėl ratus? Galima juk su rogėmis,- pasakė keleivis.
Grigas dar labiau pasikrapštė pakaušį.
- Kad sarmata ir prisipažinti,- pagaliau prašneko.- Matai, praeitą žiemą kaimynas pasiskolino miško pabaigti vežti, sulaužė ir išmetė.
- Kodėl nieko nesakei?
- Sakiau, bet kad jam nei šilta nei šalta.Sako:gal nori kad už seną laužą tau naujas roges įtaisyčiau? Pagalvojau, pagalvojau ir nutilau.Ką čia žmogus dėl rogių su kaimynu pyksies. O antra vertus, mano rogės tikrai jau senos buvo. Rodos, dar senelio darytos, jau gerokai patrešusios.
Keleivis gerom akim pažiūrėjo į Grigą. o tas paėmė nuo stalo kalėdaitį, perlaužė per pusę. Pusę pats pasiėmė, o kitą padavė keleiviui.Keleivis irgi įsidėjo gabaliuką į burną, paskui pasižiūrėjo pro langą.
- Reikės eiti pėsčiam. Kur tokiu keliu su ratais,- pasakė.
- Ne, taip eiti tai negali,- visiškai rimtai prašneko Grigas,- aš manau, kad per mišką kelias turėtų būti neužpustytas. Tik nežinau, ar per pelkes pašalas laikys. Ruduo buvo šlapias, tai įmirko, O šalti praeitą naktį kiek ir tešalo.Ir Grigas keleiviui daugiau nė kalbėti neleido. Susieškojo kailinius, kad sėdėti nebūtų šalta, anklodę, kad kojas būtų kuo šiltai susisukti, pasikinkė ir išvažiavo.Pavažiavo, pavažiavo, Grigas iš ratukų persisvėrė, pasižiūrėjo, kaip tekiniai rieda, ir sako:
- Bet tu žiūrėk, kaip čia yra. Sniego tiek, o ratai bėga kaip vasarą. Nė kiek neklimsta ir nesivelia.
Keleivis nusišypsojo.Jis net per drangą nepersisvėrė.
- Jaučiu, kad lengvai bėga. Gal todėl, kad kūčios,- pasakė.
- Gal ir todėl. Jei taip bus visą kelią, gal rasi juos dar nebaigusius Kūčių.
- Aš tikiu, kad rasim.
- Bet jeigu per kemsynę būtų neužšalę,- rūpinosi Grigas.
- Galėsi atgal grįžti, o aš jau būsiu pasilsėjęs. Pėsčia pabaigsiu,- ramino keleivis.
- Išvažiuosiu. Manau kad turi išvažiuoti.Ta mūsųpelkė ne tokia jau baisi.Ir paragino kumelikę, kad greičiau bėgtų. Nustojo snigti. Vėjas paėmė didelę šluotą, nušlavė nuo dangaus debesis ir nuėjo Kūčių valgyti.Angeliukai uždegliojo žvaigždutes.Naktis pasidarė rami, tyli, tik ratų barškėjimas lėkė per mišką.
- Laukia,- pasakė Grigas. - Kai arklys prunkščia reiškia laukia. Keleivis šypsojosi. Bet kumelikė bėgo, bėgo ir pradėjo klimpti.
- Kemsynė,- pasakė susirūpinęs Grigas.- Dar neužšalusi. Taip ir maniau,- pridėjo,- bet išsikapstysim. Kiek čia jos tėra.
- Grįžk atgal. Pailsėjau, kelią pabaigsiu pėsčias,- rimtai prašneko keleivis
- Išvažiuosim. Kiek čia tos pelkutės, o paskui vėl dardėsim. Kur čia pėsčias tokį kelią. Bet kumelikė tik šmurkšt, šmurkšt gilyn. Ir vežimėlis tik smukt ligi ašių.Kumelikė traukia, traukia, o vežimėlis nė iš vietos.
- Tamsta sėdėk, o aš kumeliai padėsiu.Iššoko Grigas ir pradėjo su kumele traukti vežimėlį. Patraukė, paridino kelis žingsnius, vežimėlis vėl smukt ligi pusės šonų, kumelė smukt iki pilvo, o pats Grigas smukt iki kelių.
- Tamsta palauk čia,- sako Grigas keleiviui,- o aš pabėgsiu į kaimą ir paprašysiu talkos .
- Kad aš jau kaime buvau,- atsakė keleivis,- visi Kūčias valgo.
- Tai nieko, bet aš nebuvau, - greitai atsakė Grigas, išsikapstė iš pelkės ir pasileido į kaimą.
Visose trobelėse buvo šviesu. Visi sėdėjo apie stalus, valgė Kūčias ir giedojo šventas giesmes. Grigas visas trobas perbėgo, bet niekas nepajudėjo. Visi sakė:
- Kaip dabar mes eisim. Dabar Kūčios. Tokia didelė šventė. Ne, ne, tuoj reikės eiti į Bernelų mišias, o tu nori , kad eitumėm purvintis į pelkę. Ir kas tave tokią naktį jon kišo. Nebent jau pats nelabasis. Niekas nėjo. Niekas iš namų nepajudėjo.Grigas sugrįžo vienas ir nusiminęs. Prabėgdamas pro namus dar pasiėmė ilgą kartį. Pagalvojo, kad galės vežimėlį kaip nors iškelti, o kumelė ir pati išlips.Bet vežimėlis buvo dar giliau nugrimzdęs, kumelė mynė, mynė kojomis, bet vis labiau grimzdo, o keleivis ramiai snaudė smakrą ant krūtinės pasidėjęs. Ir veidas jo buvo baltas ir šviesus, lyg mėnulis tekėtų.
- Klausyk, tamsta, klausyk,- pažadino jį Grigas.-Niekas nenori padėti. Visi valgo Kūčias, Bernelių mišių laukia.Sėsk raitas. Kumelė per pelkę kaip nors išklampos, o toliau jau galėsi risčia pajoti. Vežimaitį aš jau pats išsistumsiu, kad per naktį neįšaltų. Keleivis pakėlė galvą, pasižiūrėjo šviesiom akim į Grigą , paskum atsisuko atgal.
- Kodėl sakai, kad niekas nenori padėti. Tik pažiūrėk, net du atjoja.Atsisuko Grigas ir pamatė du raitelius atšarpuojant.
- Ar kas atsitiko?,-paklausė vienas
- Įklimpom,- paaiškino Grigas.
Vyrai nušoko nuo arklių, apžiūrėjo vežimėlį, paskui arklius nuvedė priekin ir abu prie kumelaitės prikinkė visus į eilę vienas paskui kitą, pratėgiu.
- Sėsk ant vidurinio raitas ir paragink, o mudu pastumsim,- paliepė Grigui.
Grigas užsėdo arklį, paragino, arkliai vienu sykiu vežimaitį pajudino iš vietos, tuoj pradėjo bėgti ristele, paskui pagavo risčia, paskui pašoko šuoliu, kad tik vėjas sušvilpė pro ausis. Ir vienu akimirksniu Grigas žiūri, kad arkiai kojomis nebesiekia žemės, žiūri kad ir vežimėlis nebesiekia, kad visi jie jau plaukia auštai, o apačioj visas kaimas ir visas miestelis. Žmonės kepures nusiėmę žiūri aukštyn, kiti rankas susiėmę klūpo, bažnyčia pilna šviesos, o klebonijos sode pats klebonas suklupęs žiūri į viršų . Ir tik tada Grigas pasižiūrėjo į keleivį ir nepajuto kaip rankas maldai sudėjo:vežimėlį sėdėjo ne senas keleivis, bet Kūdikėlis Jėzus.Šypsojosi kaip saulė ir laimino ir kaimą, ir miestelį, ir visus žmones,kurių buvo pilni keliai ir pilni kiemai. Žmonės pažino ir Grigą, ir Kūdikėlį Jėzų, ir negalėjo atsistebėti, kam jis tokiai dideliai garbei pasirinko menką ir neturtingą, visų nupešiotą pamiškės Grigą. Ir žiūrėjo, kol arklai ir vežimo ratukai pavirto į šviesius taškučius kaip žvaigždelės.Tada pasuko bažnyčion, lingavo galvom ir sakė:
- Tai mat kodėl jo akys buvo tokios matytos. O Grigas su visais arkliais ir su vežimu taip ir pasiliko padangių aukštybėse.Iš ten jis ir šiandien kiekvieną žvaigždėtą naktį tebešviečia ir pasiklydusiam keleiviui kelią rodo.
Buvo Kūčių diena.Snigo. Vėjas suko sniegą kaip gerus miltus, iš kurių vaikų mamos Kūčioms pyragus kepė.
Saulės nebuvo matyti. Turėjo būti jau nebetoli vakaras, nes lauke ėjo tamsyn. Visi keliai buvo tušti. Kūčių vakarą Lietuvoj šeimos kartu sėda prie stalo, kartu Pono Dievo pyragu dalinasi. Jau visi buvo susirinkę į namus, ir visose apylinkės keliuose tik vienut vienas keleivis tebuvo matyti. Ėjo jis sunkiai. Susikūprinęs brido per sniegą. O to sniego ant kelio darėsi vis daugiau ir daugiau. Ir vėjas darėsi vis piktesnis. Ir sniegas į veidą vis labiau ir labiau krito. Ant pečių keleivis turėjo nedidelį ryšulėlį, bet ir tas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Kartu jis pajuto lyg užuojautą ir sustojo. Sustojęs pakėlė akis. Priešais buvo bažnyčia. Šalia bažnyčios didelis apsnigtas sodas. Sode gražus namas, su dideliais, smagiai apšviestais langais. Keleivis pasuko per sodą priedurų ir pasibeldė. Išėjo moteris. Išėjusi greitai permetė akimis keleivį nuo galvos iki kojų.
- Ko čia dabar pro tas duris. Eik aplinkui,- pasakė, užtrenkė duris ir nubėgo.Keleivis apsuko namą. Namo gale rado kitas duris, o prie durų stovėjo ta pati moteris, rankoje atkiusi duonos riekę ir sūrio g, visus abalą.
- Še, pasimelsk už sielas skaistykloje kenčiančias. Keleivis nusišypsojo.
- Kad aš ne elgeta,- pasakė. - Aš norėjau pamatyti patį kleboną.
Moteris dar sykį peržiūrėjo nuo galvos iki kojų ir įleido.Klebonas buvo aukštas, truputėlį žilstelėjęs.
- Tai ką, mano mielasis, pasakysi?, - paklausė
- Norėjau didelės malonės prašyti,- pasakė nusilenkdamas.
- Tai sakyk, sakyk. Aš visada padedu jei tik galiu padėti
- Pavargau klebone. Kojų nebepanešu, o namai dar toli.
- Tai nakvynės nori?
- Ne, ne nakvynės. Septynerius metus namie nebuvau. Du mažiukus namie palikau. Paaugę jie jau turėtų būti. Norėčiau Kūčias kartu su savais pavalgyti. Norėjau paprašyti gal klebonas galėtum tą gabaliuką pavėžinti. Ir keleivis pasakė kaimo dar gerokai už didelio miško vardą.
- Ne, aš tai ne,- greitai atsakė klebonas. - O berniukas irgi pavargęs. Juk žinai, kaip yra didesnėj vietoj Prieš Kalėdas. O rytoj reikės anksti keltis į bažnyčią. Pažiūrėk, žmogel, kur nors pas ūkininką.
Keleivis pažiūrėjo klebonui į akis ir išėjo, o klebonas pasiliko ir galvoja, kad to žmogaus akys kažkur matytos. Žmogus būtų jau pagyvenęs, o akys kaip vaiko.Ir taip matytos....Jis šeimininkės paklausė ar ta nemačiusi jo kada.
- Ne. Tik iš akių lyg būtų matytas,-pasakė. O keleivis vėl išėjo į vėją.Buvo šalta ir tebesnigo. Keleivis paėjo, paėjo ir pasuko į gražaus didelio ūkio kiemą. Pro duris ėjo kvapas barščių su baravykais, keptos žuvies, šutintų kopūstų, obuolių ir ką tik iš krosnies ištraukto pyrago. Keleivis net seilę nurijo ir užėjo paprašyti kad pavėžintų.
- O žmogau, kur dabar? Pačiose Kūčiose ir dar tokią naktį. Jeigu nori sėsk, kartu pavalgysim, o rytoj gal kas į bažnyčią iš jūsų kaimo atvažiuos. O jei ne, tai pailsėjęs, pavalgęs ir pats pareisi,- ėmė visi vienas per kitą aiškinti.Bet keleivis nenorėjo nei nakvoti, nei valgyti. Jis taip norėjo, taip norėjo pavalgyti kūčias su savaisiais, kad išėjo į gatvę. Taip ir perėjo visą kaimą. Visi buvo smagūs, visi laukė Kūčių, visi dėjo ant stalo kalėdaičius ir laukė Kūdikėlio Kristaus užgimstant, ir niekas nenorėjo pajudėti tokį vakarą iš namų dėl kokio nepažįstamo žmogaus. Tik vienas dalykas buvo keistas: kai tik keleivis išeidavo, tuoj visi vienas į kitą pasižiūrėdavo, ir kiekvienas sakydavo, kad lyg kur jį būtų matęs. Ypač akys visiems buvo tokios matytos.
Po kojomis nebebuvo nei kelio, nei tako. Viskas vienodai užsnigta. Keleivis pastovėjo, dar lyg panorėjo grįžti atgal, pasiklausti kelio, bet pagalvojęs nusisuko ir nuėjo tiesiai per laukus į tą pusę, kur galvojo esant namus. Ėjo ėjo, klupo klupo per sniegus, kol priešais pamatė žiburėlį. Mažytį tokį, vos spingsintį.Pasuko į žiburėlio pusę ir priėjo mažą trobelę. Pasibeldė. Iš vidaus atsiliepė balsas
- Prašom.
Durys buvo net neužsklęstos.Trobelėj tebuvo vienas žmogelis. Ne toks dar senas kaip suvargęs sunykęs, drabužiai susinešioję. Tik stalas buvo apklotas šienu, užtiestas balta staltiese, ir vidurį padėtas kalėdaitis.To žmogelio vardas buvo Grigas.
Jis buvo ir darbštus, ir greitas kitiems padėti, tik nežinia kodėl nelaimė praeidama vis ties jo kiemu sustodavo. Ledai išmušė pasėlius, ligos išpjovė gyvulius, perkūnas sudegino trobas, maras išmarino vaikus, žmona iš širdies skausmo pradėjo nykti nykti ir nunyko; turėjo truputį susitaupęs pinigų, paskolino kaimynui, o kai norėjo atgauti, kaimynas tik pasijuokė. Sakė:
- Kam tau dabar? Palauk, kai atliekamų turėsiu.
Taip ir pasiliko vienas ir be nieko, bet vėlyvą keleivį vistiek paprašė sėsti.
- Pavaišint kuo geru neturiu, tai nors kalėdaitį persilaušim. Šiandien juk Kūčios,- pasakė, bet keleivis nesisėdo. Jis tik paprašė, kad pavėžintų per mišką pas žmoną ir vaikus. Grigas pasikrapštė pakaušį, pažiūrėjo pro langą į kiemą.
- Kad daug sniego. Kažin kumelikė ratus ar bepatrauks.
- Kodėl ratus? Galima juk su rogėmis,- pasakė keleivis.
Grigas dar labiau pasikrapštė pakaušį.
- Kad sarmata ir prisipažinti,- pagaliau prašneko.- Matai, praeitą žiemą kaimynas pasiskolino miško pabaigti vežti, sulaužė ir išmetė.
- Kodėl nieko nesakei?
- Sakiau, bet kad jam nei šilta nei šalta.Sako:gal nori kad už seną laužą tau naujas roges įtaisyčiau? Pagalvojau, pagalvojau ir nutilau.Ką čia žmogus dėl rogių su kaimynu pyksies. O antra vertus, mano rogės tikrai jau senos buvo. Rodos, dar senelio darytos, jau gerokai patrešusios.
Keleivis gerom akim pažiūrėjo į Grigą. o tas paėmė nuo stalo kalėdaitį, perlaužė per pusę. Pusę pats pasiėmė, o kitą padavė keleiviui.Keleivis irgi įsidėjo gabaliuką į burną, paskui pasižiūrėjo pro langą.
- Reikės eiti pėsčiam. Kur tokiu keliu su ratais,- pasakė.
- Ne, taip eiti tai negali,- visiškai rimtai prašneko Grigas,- aš manau, kad per mišką kelias turėtų būti neužpustytas. Tik nežinau, ar per pelkes pašalas laikys. Ruduo buvo šlapias, tai įmirko, O šalti praeitą naktį kiek ir tešalo.Ir Grigas keleiviui daugiau nė kalbėti neleido. Susieškojo kailinius, kad sėdėti nebūtų šalta, anklodę, kad kojas būtų kuo šiltai susisukti, pasikinkė ir išvažiavo.Pavažiavo, pavažiavo, Grigas iš ratukų persisvėrė, pasižiūrėjo, kaip tekiniai rieda, ir sako:
- Bet tu žiūrėk, kaip čia yra. Sniego tiek, o ratai bėga kaip vasarą. Nė kiek neklimsta ir nesivelia.
Keleivis nusišypsojo.Jis net per drangą nepersisvėrė.
- Jaučiu, kad lengvai bėga. Gal todėl, kad kūčios,- pasakė.
- Gal ir todėl. Jei taip bus visą kelią, gal rasi juos dar nebaigusius Kūčių.
- Aš tikiu, kad rasim.
- Bet jeigu per kemsynę būtų neužšalę,- rūpinosi Grigas.
- Galėsi atgal grįžti, o aš jau būsiu pasilsėjęs. Pėsčia pabaigsiu,- ramino keleivis.
- Išvažiuosiu. Manau kad turi išvažiuoti.Ta mūsųpelkė ne tokia jau baisi.Ir paragino kumelikę, kad greičiau bėgtų. Nustojo snigti. Vėjas paėmė didelę šluotą, nušlavė nuo dangaus debesis ir nuėjo Kūčių valgyti.Angeliukai uždegliojo žvaigždutes.Naktis pasidarė rami, tyli, tik ratų barškėjimas lėkė per mišką.
- Laukia,- pasakė Grigas. - Kai arklys prunkščia reiškia laukia. Keleivis šypsojosi. Bet kumelikė bėgo, bėgo ir pradėjo klimpti.
- Kemsynė,- pasakė susirūpinęs Grigas.- Dar neužšalusi. Taip ir maniau,- pridėjo,- bet išsikapstysim. Kiek čia jos tėra.
- Grįžk atgal. Pailsėjau, kelią pabaigsiu pėsčias,- rimtai prašneko keleivis
- Išvažiuosim. Kiek čia tos pelkutės, o paskui vėl dardėsim. Kur čia pėsčias tokį kelią. Bet kumelikė tik šmurkšt, šmurkšt gilyn. Ir vežimėlis tik smukt ligi ašių.Kumelikė traukia, traukia, o vežimėlis nė iš vietos.
- Tamsta sėdėk, o aš kumeliai padėsiu.Iššoko Grigas ir pradėjo su kumele traukti vežimėlį. Patraukė, paridino kelis žingsnius, vežimėlis vėl smukt ligi pusės šonų, kumelė smukt iki pilvo, o pats Grigas smukt iki kelių.
- Tamsta palauk čia,- sako Grigas keleiviui,- o aš pabėgsiu į kaimą ir paprašysiu talkos .
- Kad aš jau kaime buvau,- atsakė keleivis,- visi Kūčias valgo.
- Tai nieko, bet aš nebuvau, - greitai atsakė Grigas, išsikapstė iš pelkės ir pasileido į kaimą.
Visose trobelėse buvo šviesu. Visi sėdėjo apie stalus, valgė Kūčias ir giedojo šventas giesmes. Grigas visas trobas perbėgo, bet niekas nepajudėjo. Visi sakė:
- Kaip dabar mes eisim. Dabar Kūčios. Tokia didelė šventė. Ne, ne, tuoj reikės eiti į Bernelų mišias, o tu nori , kad eitumėm purvintis į pelkę. Ir kas tave tokią naktį jon kišo. Nebent jau pats nelabasis. Niekas nėjo. Niekas iš namų nepajudėjo.Grigas sugrįžo vienas ir nusiminęs. Prabėgdamas pro namus dar pasiėmė ilgą kartį. Pagalvojo, kad galės vežimėlį kaip nors iškelti, o kumelė ir pati išlips.Bet vežimėlis buvo dar giliau nugrimzdęs, kumelė mynė, mynė kojomis, bet vis labiau grimzdo, o keleivis ramiai snaudė smakrą ant krūtinės pasidėjęs. Ir veidas jo buvo baltas ir šviesus, lyg mėnulis tekėtų.
- Klausyk, tamsta, klausyk,- pažadino jį Grigas.-Niekas nenori padėti. Visi valgo Kūčias, Bernelių mišių laukia.Sėsk raitas. Kumelė per pelkę kaip nors išklampos, o toliau jau galėsi risčia pajoti. Vežimaitį aš jau pats išsistumsiu, kad per naktį neįšaltų. Keleivis pakėlė galvą, pasižiūrėjo šviesiom akim į Grigą , paskum atsisuko atgal.
- Kodėl sakai, kad niekas nenori padėti. Tik pažiūrėk, net du atjoja.Atsisuko Grigas ir pamatė du raitelius atšarpuojant.
- Ar kas atsitiko?,-paklausė vienas
- Įklimpom,- paaiškino Grigas.
Vyrai nušoko nuo arklių, apžiūrėjo vežimėlį, paskui arklius nuvedė priekin ir abu prie kumelaitės prikinkė visus į eilę vienas paskui kitą, pratėgiu.
- Sėsk ant vidurinio raitas ir paragink, o mudu pastumsim,- paliepė Grigui.
Grigas užsėdo arklį, paragino, arkliai vienu sykiu vežimaitį pajudino iš vietos, tuoj pradėjo bėgti ristele, paskui pagavo risčia, paskui pašoko šuoliu, kad tik vėjas sušvilpė pro ausis. Ir vienu akimirksniu Grigas žiūri, kad arkiai kojomis nebesiekia žemės, žiūri kad ir vežimėlis nebesiekia, kad visi jie jau plaukia auštai, o apačioj visas kaimas ir visas miestelis. Žmonės kepures nusiėmę žiūri aukštyn, kiti rankas susiėmę klūpo, bažnyčia pilna šviesos, o klebonijos sode pats klebonas suklupęs žiūri į viršų . Ir tik tada Grigas pasižiūrėjo į keleivį ir nepajuto kaip rankas maldai sudėjo:vežimėlį sėdėjo ne senas keleivis, bet Kūdikėlis Jėzus.Šypsojosi kaip saulė ir laimino ir kaimą, ir miestelį, ir visus žmones,kurių buvo pilni keliai ir pilni kiemai. Žmonės pažino ir Grigą, ir Kūdikėlį Jėzų, ir negalėjo atsistebėti, kam jis tokiai dideliai garbei pasirinko menką ir neturtingą, visų nupešiotą pamiškės Grigą. Ir žiūrėjo, kol arklai ir vežimo ratukai pavirto į šviesius taškučius kaip žvaigždelės.Tada pasuko bažnyčion, lingavo galvom ir sakė:
- Tai mat kodėl jo akys buvo tokios matytos. O Grigas su visais arkliais ir su vežimu taip ir pasiliko padangių aukštybėse.Iš ten jis ir šiandien kiekvieną žvaigždėtą naktį tebešviečia ir pasiklydusiam keleiviui kelią rodo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą