eilėraštukai ir pasakėlės vaikams apie žiemą

EILĖRAŠČIAI IR PASKOJIMAI VAIKAMS

Šie trumpi pasakojimai skirti patiems mažiausiems skaitytojams. Nedideliu tiražu knygelė buvo išleista 1998 m. Malonu, kad knygele tuomet pasinaudojo kai kurios ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Šįkart truputį pataisytus pasakojimus siūlau mažiausiems interneto lankytojams ar jų tėveliams.

Skaitytojams iš širdies linkiu, kad žiemiški džiaugsmai bei įspūdžiai vien tik gražiausiomis spalvomis puoštų žavų vaikystės pasaulį.

KIEME - PIRMASIS SNIEGAS

Pirmoji snaigė - prasidedančios žiemos skelbėja - pranašauja apie vėjų simfonijas ilgais žiemos vakarais. Ji, besileisdama ant žemės, paskui save kviečia skrieti nesuskaičiuojamą būrį sesučių, žaismingai nuklojančių minkštu baltumu kelius, takelius, laukus, miškus, namų stogus. Tačiau koks džiaugsmas mažiems vaikučiams, kai ant jų nosyčių vėsiu bučiniu pakšteli šaltalūpė snaigė ir tuoj ima tirpti. Mažieji bando rausvais delniukais sugriebti šaltą išdykėlę, tačiau ji nesileidžia sugaunama. Ką daryti?

Trys linksmi nykštukai, vieną rytą atsibudę, pro nedidelį medinės trobelės langelį išvydo kieme netikėtą vaizdą. Dar vakar parudusioje žolėje nespėję paskutinių spalvų prarasti medžių lapai, pradingo po baltu užklotu. Medžių šakos atrodė lyg apibarstytos storu cukraus sluoksniu.

- Mamyte, žiūrėk, kas kieme pasidarė! Kiek cukraus pribyrėjo! Štai jis dar vis krenta ir krenta...

- Tai pirmasis sniegas, - tarė mažųjų nykštukų mamytė. - Atkeliauja žiema.

Pradžiugo nykštukai ir nieko nelaukdami išbėgo į kiemą, tvirtai nusprendę pasigauti daug daug snaigių...

NYKŠTUKAI IR SNAIGĖ

Visą dieną net įraudę
trys nykštukai snaigę gaudė.
Kai pagavo su delniukais
tirpo snaigė tarp pirštukų.

Į trobelę, į medinę
grįžo smarkiai nusiminę.
Klausė visi trys mamytės,
kur gi snaigę uždaryti?!

Kur paslėpti šaltą snaigę,
kad nekrėstų ji išdaigų?!
Kad pagauta neištirptų
tarp šiltų nykštukų pirštų?!

Pirštinaites kuo storiausias
greit mama visiems užmaustė.
Vėl kieme maži nykštukai
linksmi gaudė snaigių pūką.

PŪGA

Už lango, purtydamas sniego apsiaustą, išdykauja vėjas. Prasidėjo pūga. Kačiukas ir šuniukas, iki šiol linksmai bėginėją kieme, jau nesistengė gąsdinti ant takelio strikinėjančių žvirblių ir zylučių. Šuniukas įlindo į savo būdą, o kačiukas pasislėpė už būdos ir ėmė laukti, kol liausis pūga.

Mažasis nykštukas pagalvojo, kad pūga įsidūko todėl, jog lindėdama pušynėlyje sušalo. Tad ir ėmė mankštintis, šokdama tokį greitą šokį, kad nespėji nė apsidairyti, kaip ši išdykėlė iš kiemo atsidūrė pamiškėj, o iš ten akimirksniu atskriejo prie kalniuko. Čia nykštukas ir nutarė ją sugauti...

APRENGSIU PŪGĄ

Aš nykštukas nedidukas
šokinėju nuo kalniuko.
Pasigausiu pūgą baltą
ir apvilksiu pūgą paltu.

Greit uždėsiu jai kepurę.
Tegul visos snaigės žiūri,
kaip aprengęs šaltalūpę
su ja žaisiu lyg padūkęs.

LENKTYNĖS

Linksma nykštukui žiemą. Ši, baltais kailiniais pasipuošusi kasmetinė viešnia, prispaudusi šaltą nosį prie piešiniais išmarginto lango stiklo, pabarbena lediniais pirštais ir valiūkiškai šypsosi, besistengdama išvilioti nykštuką į kiemą. Žiema žino: kai tik nykštukas pasiims rogutes - prasidės lenktynės. Vėjas, pasidabinęs savo ilgą ilgą barzdą akinančiai baltomis snaigėmis, tik pūstels, tik nusijuoks, grybštels nykštuko kepurytės kutą, žnybtels į nosytę ir nustebusiems paukšteliams - šarkoms, varnoms, kėkštams, zylutėms ir žvirbliams - šūktels, kad jau prasidėjo lenktynės.

Pažiūrėti lenktynių atskubės visi vaikučiai. Jiems taip patiks nykštuko ir vėjo išdaigos, kad vaikučiai, nieko nelaukdami, taip pat atsiveš rogutės. Na ir šventė prasidės ant kalniuko: vaikučiai skries rogutėmis, iš džiaugsmo šūkaudami vis garsiau ir garsiau, kol pamažu ims temti, o per dieną pavargęs vėjas, nušvilpęs pamiškėn, grius į pusnį ir ilsėsis iki kito ryto...

DOVANA ŽIEMAI

Neškit rogutės greičiau ir greičiau!
Skriekit aplenkdamos vėją!
Snaigių kristalą laukuos išbarsčiau,
šalčio klastas nugalėjau.

Šaliko burę iškėlęs aukštai
būriui vaikų pamojuosiu.
Puošniajai žiemai – viešniai baltai
liepsną širdies atiduosiu.

SNIEGO SARGYBINIAI

Koks smagumas, kada polaidžio dieną sniegas išbrinksta. Tada visi nykštukai skuba lipdyti sniego senių. Kartais, kai nepatingi, nulipdo visą besmegenių šeimyną: tėtį, mamą ir vaikučius.

Išsirikiuoja besmegeniai sargybai prie kiemo vartų, laikydami rankose šluotas ir išdidžiai pakėlę galvas: tenedrįsta slampinėjantys katinai spoksoti į paukštelių lesyklėlę ir varvinti seilę. Sargybiniai tuoj išvelės kailį įžūlesniam murkliui.

Stebisi ir paukšteliai: kas gi čia kieme atsirado? Iš kur šie balti riteriai, narsiai pasiryžę ginti kiemo rimtį? Gal geriau skristi kitur maisto ieškoti? Tačiau taip vilioja lesyklėlė, į kurią nykštukai niekada nepamiršta įberti saujos trupinėlių. Todėl pasitarę paukšteliai nutaria žvalgybon pasiųsti žvirblį. Žvirblis nedrąsiai nusileidžia ant žemės už sniego senio nugaros ir, kiekvieną akimirką pasiruošęs sprukti, atsargiai stebi kas bus. Tačiau senis nejuda. Tada žvirblis įsidrąsina pažvelgti į šį naują kiemo gyventoją iš priekio, bet gi besmegenis tik plačiai šypsosi savo angliniais dantimis, tarsi norėdamas padrąsinti. Kiek aprimęs žvirblis neužtrunka užskristi ant besmegenio šluotos. Bet kai ir tada nieko neįvyksta, žvirblis atsitupia ant senio kepurės - seno prakiurusio puodo - ir snapeliu pabarbena. Sniego senis ramiai stovi toliau. Tada žvirblis nieko nelaukdamas praneša paukšteliams žinią, jog šis kiemo gyventojas yra nepavojingas, ir net gi jų draugas, pasiruošęs apginti nuo bet kokių priešų.

Nykštukams smagu, kad jų pastatytieji sniego seniai ne tik šauniai saugo mažuosius paukštelius, bet naktį ateina į sapnų karalystę ir seka baltas baltas žiemos pasakas...

MANO DRAUGAS - BESMEGENIS

Mano draugas – besmegenis,
raudonnosis, juodaakis,
pats tikriausias sniego senis,
iš šaltų kraštų atkakęs.

Jis iš kiemo veja pūgą
ir grūmoja vėjams šluota.
Vakarais, kai liūdna būna,
seka pasaką šarmotą.

EGLUTĖ

Sutrumpėjusios dienos išbąla apgaubtos skaidriu sniego užklotu. Sniegas laukia, kol jame įsispaus pėdos, vedančios į mišką. Nykštukai žino, kad iš miško į namus parkeliaus žalia žalia eglutė, kurią bus galima puošti pūstašoniais žaisliukais, saldainiais, girliandomis. Tačiau svarbiausia, kad prie šios eglutės atkeliaus Kalėdų senelis ir įteiks gražią dovanėlę.

Kalėdų eglutė paseks pasakėlę apie zuikutį, kuris žiemą patiria visokių vargų. Jei zuikis nebus atsargus, jį gali nustverti koks plėšrus žvėris...

ZUIKIO VARGAI

Brenda zuikis per pusnyną –
vien tik ausys kyšo.
Sniegas apsiautė eglyną
ir takelį miško.

Greit gali pūgoj paklysti
ir namų nerasti.
Gali ruda lapė švystelt
ir ausis nukąsti.

PUSNYNAS - NE KLIŪTIS

Aną dieną prakiuro žiemos krepšys, kuriame ji nešė snaiges. Todėl kad prikrito snaigių, kad pripustė, net iki nykštukų namelio langų. Jaunesnysis nykštukas pabandė atidaryti namelio duris, tačiau nepajėgė. Į talką jam atskubėjo kiti du nykštukai. Visi trys stumtelėjo duris, durys atsidarė, o nykštukai, riedėdami vienas per kitą, paniro į gilią pusnį. Tačiau tuoj iš pusnies išpūškavo ir nusprendė, kad tokią dieną nevalia sėdėti namuose. Reikia atsikasti prie namelio takelį, o tada jau bus galima keliauti link kalniuko ir čiuožinėti.

Mažieji nykštukai rudenį prisirinko daug įvairiaspalvių klevo lapų, kurie žiemą atstoja jiems rogutes. Atsisėda ant tokio lapo ir ima leistis nuo kalniuko. Net ir vėjas jiems pavydi.

Nykštukai taip įsidūksta, kad pamiršta bet kokį šaltį.

NYKŠTUKAI NESUŠALO

Per pusnynus tapu tapu
trys nykštukai tempia lapą.
Juo lyg rogėm čiuožinėja
lenkdami šiaurinį vėją.

Klausiame mažų nykštukų,
ar nešalta jų pirštukams,
juk per dieną sniegą nešė,
prisidėję pilną krepšį.

Ne, nykštukai nesušalo.
Tik kepurės jų pabalo.
Šerkšno rankos juos nuglostė,
raudonai nudažė skruostus.

ŠALČIO DOVANA

Artėjo šv. Kalėdos. Mamytė nei nepastebėjo, kai po ilgos triūsos atėjo vakaras. Vos tik ėmė temti, ji užtraukė užuolaidas ir uždegė kambaryje šviesą.

Židinyje spragsėjo malkos, o maži nykštukai, susėdę prie puošnaus šventinio stalo, klausėsi mamytės pasakojimų apie Kūdikėlio Jėzaus gimimą. Mažyliai išgirdo nuostabių dalykų. Jie sužinojo, kiek daug stebuklų šventasis Kūdikėlis dovanoja tiems, kurie jį myli. Tad ir jie pasiryžo visa širdimi nuo šiol mylėti Jėzulį.

Vakaras netruko prabėgti. Po sočios vakarienės laimingi nykštukai nuėjo miegelio.

Naktį spustelėjo šaltukas. Žvilgterėjęs pro langelį į saldžiai miegančius vaikučius šaltis nusprendė padovanoti jiems savo piešinius. Tuoj ėmė marginti langų stiklus neregėtais, nematytais raštais.

Ryte, kai tik nykštukai pabudo, žvilgterėjo į langą ir iš nuostabos neteko žado...

PIEŠINIAI ANT STIKLO

Gėlės pražydo ant stiklo
žiedais lig šiol nematytais.
Kas čia per naktį nutiko? –
stebis vaikelis mažytis.

Šaltis stovėjo palangėj –
aiškina švelniai mamytė –
žvaigždę pagavęs padangėj
liepė ant stiklo išlyti.

Liepė išmarginti raštais,
pasakų pilį nupiešti.
Liepė svajonę bekraštę
tavo širdelėn nutiesti.

LAIMĖ

Didelė mažo vaikelio laimė. Mažasis nykštukas, gyvendamas spalvingame savo pasaulyje, moka viskuo džiaugtis. Jo nerūpestinga vaikystė leidžia patirti žiemos žavesį. Ištisom dienom dūkdamas sniego karalystės prieglobstyje, nykštukas nepajunta, kaip viena kitą lenkdamos, skuba dienos. O jis nepastebimai ūgteli. Žiūrėk, čia rytas, čia vakaras - sukasi dienos lyg karuselė, kaskart pažerdamos naujų įspūdžių.

Šiandien vėl mažasis nykštukas užsižaidė kieme. Net nepajuto, kaip atėjo vakaras. Žaidimas pasirodė toks puikus, jog mažylis pamiršo viską pasaulyje...

NYKŠTUKO PASAULIS

Mažas nykštuko pasaulis:
kiemas, draugai ir žiema.
Nykštuką, žaidžiantį šaulį,
kviečia namo bėgt mama.

Reikia kojelėms sušilti,
reik arbatėlės karštos.
Miegelio pasakos svirtį
reikia pasupt lig aušros.

Reikia sapnų karalystėj
sniego senius nulipdyt...
Mažo pasaulio vaikystėj
didelį reik pasivyt.

SAULĖTA ŽIEMOS DIENA

Vieną šaltą, tačiau saulėtą žiemos dieną, į šermukšnį, augantį prie nykštukų namelio, atskrido daug margaplunksnių paukštelių. Nutūpė ant snieguotų šakų ir ėmė lesti raudonas šermukšnių uogas. Paukšteliams buvo labai linksma. Jie džiaugėsi, kad rudenį nykštukai nenuskynė šermukšnio uogų. Nykštukai žinojo, kad žiemą į svečius atskris paukšteliai. Tad kuo gi daugiau juos bepavaišinsi, jei ne uogomis?! Tiesa, mažyliai nepamiršo sukalti lesyklėlės. Į ją kiekvieną rytą nykštukai priberia trupinių, kuriais visą dieną vaišinasi paukšteliai. Sparnuočiai žino, kaip atsidėkos geriesiems globėjams: pavasarį jie džiugins nykštukus pačiomis gražiausiomis giesmelėmis.

PAUKŠTELIŲ PUSRYČIAI

Ant apšalusio šermukšnio
susirinko pusryčiaut
daug paukštelių margaplunksnių.
Jie negali atsidžiaugt
rausvų uogų karoliukais,
balto sniego deimančiukais
ir saulutės šypsena.
Na ir kas, kad ji šalta
per padangę nuriedėjo,
genama šiaurinio vėjo.
Svarbu - uogų paragauti
ir pavasario sulaukti.

NYKŠTUKAI PŪGOS NEBIJO

Koks eiklus pūgos žirgas! Rodos nesurastum pasauly nieko greitesnio. Kai jis skrieja, ilgi sniego karčiai draikosi į visas puses ir sukasi nesustabdomais viesulais. Niekas net nebando su juo susirungti lenktynėse. O vėjo žirgas vis labiau įsišėlsta, stūgauja kaminuos ir brazdinasi apie langus. Tačiau mažieji nykštukai jo nebijo. Šiltoje trobelėje jie ramiai žaidžia ir laukia, kol išdykėliui nusibos gainioti laukuose sniegą. Tada jis nurims, o mažyliai, nieko nelaukę, vėl išskubės į lauką, kur jų laukia žavi žiemos pasaka...

VĖJO ŽIRGAS

Skrieja baltas vėjo žirgas,
sniegas žaižaruoja.
Neša žirgą kojos ilgos –
niekur nesustoja.

Reikia daug kur nukeliauti,
kaminuos pastūgaut,
kad vaikučiai atsimintų
šaltalūpę pūgą.

BAIGĖSI PASAKĖLĖS

Baigėsi žiemos pasakėlės. Jų klausydami maži nykštukai pavargo. Nejučia ėmė merktis akelės. Rodos tuoj ims ir užmigs. Tačiau prieš pat užmiegant iš mažo urvelio staiga išniro pelytė, nešina sapnų kraitele. Ji kiekvienam mažyliui padovanojo saldų saldų sapnelį. Tokį gražų ir spalvotą, kaip ir visas mažųjų nykštukų pasaulis...

Pelytės kraitelėje gausu sapnų apie Kalėdų senelį, kuris per giliausias pusnis ir didžiausias pūgas suranda kelią į kiekvieno gero vaikučio namus. Senelis atneša dovanėlių ir ragina vaikučius, kad klausytų tėvelių, per metus paūgėtų, o kitais metais vėl lauktų Kalėdų švenčių.

Labai geri vaikučiai sapnuoja Kūdikėlį Jėzulį, besišypsantį prakartėlėje ir laiminantį visus mažus bei didelius...

Dar daug kitokių, pačių nuostabiausių sapnų sapnuoja maži nykštukai. O ryte nubudę jie ir vėl lenktyniaus su vėju, džiaugsis žiemos pokštais ir klausys naujų pasakų apie žiemą...

PELYTĖS DOVANA

Iš urvelio kyšo ūsai,
sublizga akelės.
Koks čia svečias, kas čia būtų? –
domisi vaikelis.

- Čia gi aš, maža pelytė,
atnešiau sapnelį.
Kad per naktį žvaigždės lytų
tau - mažam vaikeliui.

Žiemos pasaka – Ledinukas

Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką
Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs nesustyręs,
Bet kur eina, ten ir girias.
Moku kalti ledo tiltus
Moku malti sniego miltus
Zuikį puikį užpustyti
Ežį kežį užmigdyti…

Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas?Aš ir mešką
Kai paspaudžiu-šonai braška…
Visą žemę, jei norėčiau
Aš sušaldyti galėčiau!
Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką
O anūkas
Ledinukas
Rateliu
Su snaigėm sukas.
Žiūri -važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius,ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas
Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukas:
Šaltanosis,
Šaldo poną
Šąla
Bąla
Pono nosis…
Ir nuo rankų
Ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.
-Na matai,-anūkas girias,-
Ar,seneli,as ne vyras:
Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus.
Zuikį puikį-
Užpustyti-
Ežį kežį-
Užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną,
Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę ,jei norėčiau ,
Aš sušaldyti galėčiau..

-Na jau ,na!-jam Šaltis sako.-
Dar tau girtis neuzteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk-tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
-Chi!-nusijuokė anūkas.-
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietį!Jeigu mešką
Kai paspaudžiu -šonai braška.
Pasigyrė ,na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis-malkas kerta.
Kirvis skamba.Darbas verda:
Užsimoja
Ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
-U ta ta!Karšta dienelė!-
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.

Ledinukas
Galvą kraipo.
Pasižiūri.
Pasišaipo.
Ir galvoja :”Tu sušalsi
Ir kirvuko nepakelsi.
Va ,ir bus tada,žmogeli,-
“U ta ta !Karšta dienele…”
Ir sutelkęs visą rūstį,
Jis pradejo šaltį pūsti.
Kaklą rankom apsivijo.
Tuoj skrebuciai apšerkšnijo,
Tuoj ir ūsai apšarmojo,
O Šaltutis pagalvojo:
“Na ,dar viena šaltą gūsį,
Ir ,vargšeli, tu pražūsi,
Suragosi kaip tas ponas,
Nuo arielkos net raudonas…”

Ir nušokęs nuo pusnyno,
Vel jis pūsti pamėgino:
Griebia ausį,griebia nosį,
O valstietis nusikosti
Ir kiek gali
Stuobrį engia,
Net sušalęs
Kirvį spengia.
Baltas baltas tartum pūkas
Tupsi šaltas Ledinukas-
Čiupt už kojų,čiupt už rankų
Ir į antį įsirango,
Bet valstietis nesušala,
Tik į kelmą pleištą kala.
Šaltas sniegas žaižaruoja.
Karštas prakaitas garuoja.
Pagaliau žmogus prašneko.
-Na ir karšta čia prie trako!
Kur tas šaltis pasidėjo,
Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko,
Vos iš apmaudo nesprogo
Ir,sutelkęs visą rūstį,
Vėl pradėjo smarkiai pūsti.
O valstietis be skrebučių
Krauna malkas ant rogučių.
Baigęs darbą , ant kelmuko
Atsisėda,užsirūko…
Pailsėjo,pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.
Senis Šaltis atlingavo:
-Kur valstietis?
-Nuvažiavo!
.Na ,matei dabar ,sūneli,
Ką žmogus ir darbas gali?
Tau sušaldyt žemę knieti…
Ką ten žemė!Jei valstietį
Šaldei šaldei tu prie šilo-
Ne sušalo,o sušilo…
Nors valstietis apšerkšnijo.-
Darbas šalčio nesibijo!
Baltas baltas tartum pūkas
Susimąstė Ledinukas.
Ir nusivedė per pugą
Šaltis tylintį anuką.